Šis inžinierius, užaugęs Silicio slėnyje, kur kas antras gatvės vaikiščias galėjo be didesnių problemų iš komponentų susilituoti sau radiją, vaikystėje taip susidomėjo inžinerija, kad dar nebaigęs mokyklos popieriuje galėjo nubraižyti bet kurio egzistuojančio kompiuterio veikimo schemą. Kiekvieną iš tų schemų jis vakarais ir savaitgaliais braižydavo ir perbaižydavo tol, kol suvokė, kaip tuos garsiausių to meto pasaulio bendrovių kompiuterius galėtų patobulinti. Bet mokinukui net paprasta mikroschema tuo metu buvo tokia pati nepasiekiama, kaip šiuolaikiniam mokinukui nepasiekiamas atrodo Mėnulis.
Žinoma, tokio jaunojo inžinerijos genijaus nepastebėti neįmanoma – jis įsidarbino bendrovėje „Hewlett-Packard“ inžinieriumi mokslinio kalkuliatoriaus kūrimo grupėje. Tas įrenginys medinėje dėžutėje tais laikais technologiškai buvo toks pažangus, koks dabar yra pažangiausias išmanusis telefonas. Nebuvo nieko šaunesnio. Tai buvo S. Wozniako svajonė – pačioje geriausioje kompanijoje dirbti inžinieriumi.
Susipažinęs su S. Jobsu jis sugebėjo taip sumažinti mikroschemų skaičių kompiuterių plokštėse, kad jis tapo įperkamu paprastiems žmonėms. Ir buvo toks paprastas, kad bet kas su šiokiu tokiu inžineriniu išsilavinimu netgi pats galėjo tokį kompiuterį susimontuoti iš nesunkiai prieinamų detalių.
O po kurio laiko genialusis S. Wozniakas tapo žmogumi, kuris pirmasis sugebėjo sukurti kompiuterį, kuris sugebėjo į ekraną išvesti spalvotą grafinį vaizdą. Ir tai buvo paprastiems žmonėms įperkamas kompiuteris – tai buvo toks didelis šuolis į priekį, kad „Apple“ su puikiu verslininku S. Jobsu priešaky vos ne per naktį tapo pažangiausia pasaulio bendrove, pralenkusia artimiausius konkurentus keliais metais.
Nuo pat draugystės su S. Jobsu pradžios tarp jo ir S. Wozniako užsimezgė savotiški simbiotiniai santykiai – S. Wozniakas kūrė, o S. Jobsas pardavinėjo.
Apie savo istoriją bendrovėje „Apple“, apie kūrybingumo bei išsilavinimo svarbą konferencijos svečiams papasakojęs S. Wozniakas išskirtiniame interviu atsakė ir į DELFI klausimus.
- Po lėktuvo avarijos 1981 metais pradėjote tolti nuo „Apple“. Kas nutiko?
- Viešojoje erdvėje nestinga abejonių, kad po Steve'o Jobso mirties Timas Cookas nebus pakankamai kūrybingas, kad vadovautų „Apple“. Ką apie tai galvojate?
- Bėgant laikui „Apple“ vertė kito labai smarkiai. Dabar bendrovė yra lyg ir dugne – prieš metus ji kainavo beveik du kartus daugiau. Ir tai man teko matyti ne kartą. Tokia yra visų didelių bendrovių lemtis: būna rinkodaros ir pardavimų auksinių laikotarpių. „Apple“ yra milžiniška bendrovė. Ji visada turi naujų rengiamų produktų, naujų dizainų. Kai kurie iš naujų produktų susilauks milžiniškos sėkmės. O kai kurie ne. Šiandieniniame technologijų pasaulyje bendrovės vertė paprastai grindžiama vienu ar dviem esminiais produktais, kurie susilaukia didelės sėkmės. Taigi, vien pagal tai Timo Cooko neteisiu. Be to, po S. Jobso mirties turės praeiti keli metai, kol nebeliks didžiosios dalies jo įtakos, nes daug jo projektų jau buvo pradėti kurti.
Beje, reikia pažymėti, kad Timas Cookas paskyrė Johną Ive'ą, kuris atliko labai daug kūrybinio darbo, kad „Apple“ produktai būtų išskirtinės išvaizdos ir išskirtinio patogumo. J. Ive'ui įmonėje tenka vis daugiau atsakomybės ir svarbos įmonėje.
- O dabar apie ateitį. Ar stacionariųjų kompiuterių aplinka ateityje bus kažkas, skirta tik kūrėjams ir specialistams? Ar po kokių nors dešimties metų apskritai dar bus tokių dalykų, kaip namų kompiuteriai?
- Pasakysiu per „Apple“ prizmę. „Apple“ visuomet puikiai suvokė vartotojo poreikius – nes mes esame artimi vartotojams, patys iš dalies esame vartotojai. O vartojimo rinkoje tendencija slinktis link mobiliųjų įrenginių yra labai stipri. Aš pats labiau mėgstu kiek didesnius aparatus su daugiau įvesties ir išvesties galimybių, su didesniu ekranu, su daugiau galimybių atlikti daug užduočių vienu metu ir pilnaverte klaviatūra. Mano pagrindinis kompiuteris vis dar yra nešiojamasis.
Programuotojams bus reikalingi darbo kompiuteriai. Programuotojui visiškas mobilumas nelabai reikalingas. „iPad“ nelabai tinkamas programavimui. Nors „Apple“ tradiciškai buvo stiprūs vaizdo apdorojimo srityje, pamažu galingų darbo stočių gamyba persislenka į rankas tokių bendrovių, kaip „Hewlett-Packard“, kuri geriau supranta darbo stočių rinką. „Apple“ rinkos dalis toje rinkoje sparčiai mažėja. Bet pažvelkime kur juda pasaulis: didžiausius pelnus generuoja naujos tendencijos – ir šioje srityje „Apple“ yra pati pelningiausia bendrovė. O naujausi produktai yra būtent mobilieji. Ir vienas iš pagrindinių produktų yra „iPad“. Nors, žinoma, norėčiau, kad planšetiniai kompiuteriai būtų labiau tinkami kūrimui. Man patinka naudotis „iPad“. Ir jei tik galėčiau atsisakyti savo nešiojamojo kompiuterio, labai norėčiau pereiti prie planšetinio. Tiesiog planšetiniame kompiuteriuose nesigauna programuoti, nėra tam skirtų įrankių.
- Kaip vertintumėte poslinkį link mobiliųjų įrenginių įprastinių vartotojų grupėje? Ar išliks stalo kompiuteriai?
Pilnaverčiai kompiuteriai yra geri tuo, kad viename kompiuteryje galima turėti kelių naudotojų paskyras. Tai reiškia, kad tuo pačiu „iMac“ gali naudotis keli šeimos nariai. Ir per debesį tą paskyrą galima sinchronizuoti su asmeniniu mobiliuoju įrenginiu taip, kad įrenginiai tarpusavyje nekonfliktuotų. Taigi, numanau, kad bus vienas didelis šeimos kompiuteris ir keli asmeniniai mobilūs įrenginiai – man tai atrodo visai išmintinga.
- Teigiate, kad vienas iš dalykų, kuriems priklauso ateitis – kalbos atpažinimas. Bet paprastai kaip kalbos atpažinimą mes suvokiame tik didžiųjų pasaulio kalbų (anglų, ispanų, vokiečių, prancūzų, rusų) atpažinimą. Ar tai reiškia, kad tokios mažosios kalbos, kaip, tarkime, lietuvių, turės asimiliuotis? Ar kalbos atpažinimas bus sukurtas ir mažesnėms kalboms?
- Sunku pasakyti. Viskas visuomet prasideda nuo anglų kalbos. Bet man susirūpinimą kelia tai, kad „Google“ bus priešaky bendrovių, pasiūlysiančių atpažinimą tų kalbų, kurios nėra populiariausios, pagrindinės pasaulio kalbos. „Apple“ visą dėmesį skiria pagrindinių kalbų atpažinimui. Natūralu, lietuvių kalbos atpažinimas irgi bus. Jeigu siųsčiau savo vaiką į universitetą, o tas vaikas domėtųsi kompiuterių mokslu, pabandyčiau nukreipti jį į natūralios kalbos supratimą, atpažinimą ir dirbtinio intelekto kūrimą, kad jis ateityje kurtų kompiuterių sąmonę.
Kadaise nemaniau, kad taip kada nors atsitiks, o dabar manau, kad tai nesustabdoma. Kompiuteriai kasmet vis geriau supranta ką mes kalbame, todėl jie vis labiau supanašėja su žmonėmis. Kompiuteris, pasižymintis žmogiškomis savybėmis, turėtų labai daug pranašumų. Jeigu jis pasižymėtų žmogiškomis savybėmis, mokykloje jis galėtų būti mokytojas. Dabar kompiuteriai nelabai tinkami dirbti mokytojais.
