Kai yra galimybė naršyti internetą, kai jį galima netgi panaudoti nemokamiems tarptautiniams pokalbiams, o pakeliui namo klausytis MP3 formatu įrašytos muzikos, gali pasirodyti, kad gyvename technologijų aukso amžiuje. Žmonių išradingumas yra puikiai išlavintas, o globali technologijų pramonė yra tokia produktyvi, kad atrodo taip, lyg kiekvienai šiuolaikiškai užgaidai patenkinti yra ir tam reikiamas išradimas.
Tačiau, kaip teigiama naujos analizės rezultatuose, tai yra visiškai klaidingas požiūris: mes ne tik nesame technologijų nirvanoje, bet dar ir dideliu greičiu artėjame prie naujo tamsiojo amžiaus. Bent jau tokios išvados priėjo Pentagono Jūrinės oro karybos centro China lake mieste (JAV) fizikas Jonathanas Huebneris. Jis tvirtina, kad technologinių naujovių atsiradimo greitis buvo maksimalus prieš šimtmetį, o nuo to laiko jis tik mažėja. Ir, kaip ledkalnį pastebėjęs sargybinis iš Titaniko, J.Huebneris mano, kad naujovių pabaiga yra neišvengiama ir yra tiesiai priešais mus. Fiziko straipsnis publikuojamas žurnale „Technological Forecasting and Social Change“.
Tai – nemadingas požiūris. Dauguma futurologų tvirtina, kad technologijos vystosi eksponentiniu greičiu. Pavyzdžiui, Mūro dėsnis numatė, kad mikroschemose komponentų tankis (nuo kurio priklauso atminties talpumas ir procesorių greitis) dvigubės kiekvienus 18 mėnesių. Mikroschemų gamintojai iki šiol šiam dėsniui nenusižengia. Mūro dėsnio pagrindu sukurtas mažiau žinomas Kurzweilo dėsnis teigia, kad šios greitesnės, protingesnės mikroschemos pačios savaime netgi dar labiau greitins kompiuterių galios augimą. Genomo tyrinėjimas ir nanotechnologijų vystymas taip pat nenumaldomai žengia pirmyn, interneto plėtra bei sparta didėja netgi greičiau nei kompiuterių galia, o tai katalizuoja naujas inovacijų bangas.
Tačiau J.Huebneris įsitikinęs, kad jo faktai nėra klaidingi. Jį jau seniai stebino faktas, kad apie žadėtus pasiekimus paskelbiama ne taip greitai, kaip kadaise buvo pranašauta. „Pasidomėjau, kokia yra to priežastis. Galbūt yra kažkokia riba, kurią gali pasiekti technologijos“, - sakė mokslininkas.
Taigi norėdamas patikrinti savo įtarimus, mokslininkas sudarė nuo pasaulio gyventojų skaičiaus priklausomų esminių naujovių ir mokslinių pasiekimų per laiką grafiką. Esminės naujovės – tai neseniai išspausdintoje knygoje „The History of Science and Technology“ paminėti 7200 išradimų ir atradimų. Rezultatai buvo stebinantys.
Paaiškėjo, kad vietoj eksponentinio augimo ar netgi augimo kartu su populiacija, inovacijų dažnumas maksimumą pasiekė 1873 metais, o nuo to laiko nuolat mažėja. Be to, mokslininkas patikrino ir patentų kiekį, išduotą JAV teritorijoje nuo 1790 metų iki šių laikų. Sudarius per dešimtmetį išduotų patentų santykio su šalies gyventojų skaičiumi priklausomybės nuo laiko grafiką paaiškėjo, kad daugiausiai patentų buvo išduodama 1915 metais.
Periodas tarp 1873 ir 1915 metų, be jokios abejonės, buvo kupinas naujovių. Pavyzdžiui, tai buvo pats produktyviausias žinomiausio JAV išradėjo Thomaso Edisono gyvenimo laikotarpis. T.Edisonas patentavo daugiau nei 1000 išradimų: kaitinimo lempas, elektros generavimą ir paskirstymo tinklus, filmavimo kamerą, fonografą ir daugybę kitų dalykų.
J.Huebneris iš savo analizės „išpešė“ keletą akivaizdžių dalykų. Šiandienis pasaulinis inovacijų dažnis, siekiantis septynis „svarbius technologinius pasiekimus“ milijardui žmonių per metus, yra toks pats, koks buvo 1600 metais. Nepaisant vis aukštesnių išsilavinimo standartų ir didžiulio tyrimų finansavimo, dabar žmonėms sunkiau sukurti naujas technologijas, sakė J.Huebneris.
Ekstrapoliuojant J.Huebnerio globalinio inovacijų dažnio kreivę vos porai dešimtmečių į ateitį, šis dydis krenta į viduramžių lygį. „Artėjame „prie tamsiųjų amžių taško", kai inovacijų dažnis buvo toks pats kaip ir Tamsiaisiais amžiais. Tą laiką pasieksime 2024 metais“, - sakė J.Huebneris.
Tačiau gerokai didesnis šių laikų žmonių kiekis reiškia, kad inovacijų kiekis per metus visvien bus kur kas didesnis nei viduramžiais. „Aš, žinoma, jokiu būdu nepranašauju, kad 2024 metais ar apskritai kada nors grįšime į tamsiuosius amžius“, - sakė mokslininkas. Nepaisant to, ekstrapoliuojant jo nubrėžtą globalinių inovacijų kreivę iki nulio galima būtų manyti, kad jau išrasta 85 procentai visų ekonomiškai naudingų technologijų.
O kodėl gi, jo manymu, taip atsitiko? J.Huebneris technologijų vystymąsi lygina su medžio augimu. „Turite kamieną ir pagrindines šakas – tokias kaip transportas ar energijos generavimas. Dabar mes pildome šalutines šakeles, šapelius ir lapelius. Esminis klausimas – ar dar yra kokia nors neatrasta pagrindinė šaka? Jaučiu, kad technologijų medyje atradome didžiąją dalį pagrindinių šakų“.
Tačiau dirbtinio intelekto ekspertas Ray Kurzweilas – tas pats asmuo, kuris suformulavo anksčiau minėtą dėsnį – mano, kad J.Huebneris viską suprato ne taip. „Jis panaudojo maždaug 7000 pagal susitarimą išrinktų įvykių sąrašą. Šio sąrašo negalima naudoti kaip inovacijų mato. Naudojant sutartinius matavimo vienetus rezultatai nebus reikšmingi“.
Ericas Drexleris, išmąstęs kai kurias pagrindines nanotechnologijų srities idėjas, sutinka: „Labiau tiesioginis ir detalesnis būdas kiekybiškai analizuoti technologijų istoriją – tai vertinti įvairias galimybes, pavyzdžiui, transporto greitį, duomenų perdavimo kanalų galimybes, skaičiavimo galios kaštus. Kai kurie iš šių dalykų auga eksponentiškai, kai kurie – ne“, - sakė mokslininkas.
E.Drexleris mano, kad jau vien nanotechnologijos sugriaus J.Huebnerio numatytus barjerus, neskaičiuojant kitų technologijos šakų. Tai, pasak E.Drexlerio, tik laiko klausimas, kada nanoinžinieriai sugebės aplenkti ląsteles ir galės gamykloje mechanizmus surinkinėti po vieną molekulę. „Nors šiam rezultatui pasiekti reikės daug metų ir tyrimų, jo siekti netrukdo nei fizikinės, nei ekonominės kliūtys. O pasiekimai, kurių tada bus galima laukti, atrodo, bus gerokai aukščiau daktaro Huebnerio projektuotos kreivės“.
Akceleracijos tyrimų fondo San Pedre (JAV) pelno nesiekiantis mąstytojas Johnas Smartas aiškinosi, dėl ko technologijų kaita yra tokia greita. Įvertindamas dirbtinio intelekto ir nanotechnologijų raidą J.Smartas sutinka su R.Kurzweilu, kad raketiniu greičiu artėjame prie technologinio „vienio“ – taško kažkada tarp 2040 ir 2080 metų, kai pasikeitimai bus tokie žaibiškai greitai, kad net negalėsime pranašauti, kur jie mus nuves.
J.Smartas taip pat pripažįsta ir J.Huebnerio nuomonę, tačiau ne absoliučiai. Tik atrodo, kad inovacijų dažnis mažėja, nors jis iš tikrųjų didėja, nes inovacijos slysta iš žmogaus rankų, todėl nyksta ir iš žmogaus akiračio. Vis dažniau ir dažniau progresas būna paslėptas, jis vyksta abstrakčioje kompiuterinių skaičiavimų formoje. J.Huebnerio analizė to visiškai neįvertina.
Pavyzdys galėtų būti modernus automobilis. „Pagalvokite apie visą skaičiavimo apimtį – dizaine, tiekimo grandinėje, procesų automatizacijoje – kuri buvo reikalinga tam automobiliui pagaminti. Skaičiavimų dabar tiek daug ir jie tokie abstraktūs, kad mes jų nebevertiname kaip inovacijų. Žmonės supasi į patogų kokoną, kai už juos visą darbą atlieka ir inovacijų siekia mašinos. Tačiau mes tai nelabai gerai matuojame“, - sakė J.Smartas.
J.Huebneris su šia nuomone nesutinka: „Nesvarbu, ar inovacijų šaltinis yra žmogus, ar mašina. Jei tai nepastebima žmonėms, surašantiems technologijų istoriją, vadinasi tai tikriausiai yra nesvarbus įvykis“.
Tarpinį variantą tarp J.Huebnerio neišvengiamos technologijų progreso pabaigos ir R.Kurzweilo bei J.Smarto lygiai taip pat neišvengiamo žmogaus proto ir silicio susivienijimo pasirinko Šveicarijos fizikas ir futurologas Tedas Modis.
T.Modis sutinka su J.Huebneriu, kad eksponentinio inovacijų greitėjimo išlaikyti neįmanoma, o jo paties skaičiavimai byloja, kad technologijų kaita nedidės visą laiką. Tačiau T.Modis nesitiki, kad inovacijų mažės. Jis tikisi ilgo, lėto mažėjimo, lydėsiančio bendrą technologijų lygio augimą.
„Aš manau, kad pasaulis dabar yra pačioje savo keitimosi greičio viršūnėje, o prieš mus yra tiek pasikeitimų, kiek jų buvo ir iki šiol. Aš neprisijungiu nei prie manančių, kad augimo greitis bus eksponentinis, nei prie manančių, kad naujovių greitai nebebus“.
Taigi kas yra teisus? Technologijų guru, pranašaujantys eksponentinį naujovių atsiradimo greitėjimą iki ir už akinančio įvykių horizonto? J.Huebneris, pranašaujantis greitą susidūrimą su technologijų ribomis? Ar T.Modis, besitikintis ilgo ir lėto mažėjimo?
Galima išvesti lygiagretę su šiuo aklagatviu ir padėtimi, kurioje didžiąją 20 amžiaus dalį buvo kosmologija, kai teoretikai be galo be krašto ginčijosi, ar Visata ir toliau plėsis iki pastovios būsenos, ar subliūkš. Prireikė naujų geresnių matavimo metodų ir priemonių, kad būtų išspręstas šis ginčas – visus nustebinusiu atradimu, kad Visatos plėtimasis greitėja.
Galbūt svarbu yra tai, kad visos technologijų vystymosi projekcijos dėmesį kreipia į eksponentinį augimą. Inovacijų teoretikas Ilkka Tuomi iš Ateities technologijų tyrimų instituto Ispanijoje sakė: „Eksponentinis augimas realiame pasaulyje yra labai neįprastas dalykas. Jis paprastai baigiasi tada, kai tampa reikšmingu“.
