Kaip Jūs vertinate Sumanios specializacijos strategijos rengimo procesą Lietuvoje? Kaip Jums žvelgiant iš šalies atrodo: ar Lietuva eina teisinga kryptimi, ar pasirinko tinkamą metodiką? Lietuvoje į šį procesą įtraukiamas platus ratas įvairių suinteresuotųjų šalių atstovų. Galbūt jų jau yra per daug, ar, atvirkščiai, vis dar per mažai?
Rengiant Sumanios specializacijos koncepciją įtraukti per daug suinteresuotųjų šalių turbūt neįmanoma – šiame procese viena svarbiausių sudedamųjų dalių yra kuo didesnis viešumas. Tai taip pat yra viena iš priežasčių, kodėl Europos Komisija šiam procesui skiria tiek daug dėmesio, kuria išorės ekspertų grupes, rengia proceso vertinimus ir panašiai.
Proceso viešumas lemia, kad į diskusijas aktyviai įsitrauktų daug suinteresuotų šalių. Rekomenduojama, kad procesas vyktų pasikartojančiais ciklais, ne tik įsiklausant į skirtingas nuomones, bet ir reaguojant į grįžtamąjį ryšį. Yra daug aspektų, apie kuriuos reikia galvoti rengiant šią strategiją: turi būti stengiamasi ir analizuoti, ir sugebėti pažvelgti iš šalies, neinant vien pramintais takais. Reikia sugebėti ne tik mokytis iš praeities, bet ir žvelgti į ateitį, teisingai įvardyti ne tik savo stiprybes, bet ir regionines bei pasaulines tendencijas. Emocijos čia taip pat turi labai svarbų vaidmenį – procesas turi įkvėpti, padėti atrasti naują viziją, bendrą kalbą, sustiprinti šeimininkiškumo jausmą ir pasirengimą keistis.
Lietuvoje viskas organizuojama galvojant apie visus šiuos aspektus, dėl to perspektyvos žada gera. Vienintelis dalykas, keliantis nerimą ne tik Jūsų, bet visose šalyse, – gana ribotas laikas, per kurį reikia rasti sprendimą. Natūralu, kad dėl to kartais kyla įtampa, bet, manau, ji nesutrukdys pasiekti reikšmingų rezultatų.
Kalbėdama apie suinteresuotųjų šalių įtraukimą dar norėčiau akcentuoti, jog Sumanios specializacijos koncepcijos esmė ta, jog tai yra ekonominė politika, skatinanti žvelgti plačiau nei tik į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą, bet ir aktyviai įtraukianti verslininkus, įmonininkus, investuotojus.
Ką žinojote apie Lietuvą, prieš pradėdama dirbti šį darbą? Ar buvote susikūrusi išankstinę nuomonę ir ar ji pasikeitė po gilesnės Lietuvos analizės?
Turiu prisipažinti, kad mano žinios apie Lietuvą buvo gana menkos. Tačiau dabar labai stengiuosi šią situaciją pakeisti. Kad ir kaip būtų, man buvo patikėta užduotis pažvelgti į Lietuvos situaciją kaip išorės ekspertei, o toms užduotims, kurioms reikia gero vidaus situacijos išmanymo, jūs turite vietinių ekspertų.
Kita vertus, Lietuva mano dėmesį patraukė dar 2010 m., kai pastebėjome, kad čia daugiau pritraukiama tiesioginių užsienio investicijų. Tuo metu dirbau Estijos plėtros fonde, nacionalinėje įžvalgų ekspertų grupėje, ir rizikos kapitalo fonde, įsteigtuose Estijos parlamento, ir buvau atsakinga už fondų veiklos įžvalgas. 2009 m. gavome prašymą įvertinti galimus pasaulinės krizės padarinius ir nustatyti galimybes išlaikyti Estijos ekonomiką. Išanalizavę situaciją parengėme politines direktyvas, siūlančias dvilypį strateginį požiūrį, kuris ne tik užtikrintų mūsų ekonomikos išlikimą, bet, žiūrint struktūriškai, krizės metu ši net sustiprėtų. Vienas svarbiausių šios strategijos ramsčių buvo užsienio ekonominė politika. Pasiūlėme pradėti proaktyvią, į užsienio investicijų pritraukimą nukreiptą politiką. Tuo metu mūsų politikams šis uždavinys, ko gero, pasirodė neįgyvendinamas ir ši strategija liko laukti tinkamesnio laiko, kuris, panašu, atėjo dabar. Tačiau man buvo didžiulė staigmena, kad netrukus po to, kai mes pasiūlėme šias strategijas, sužinojome, kad Lietuvoje panašus požiūris jau yra įgyvendinamas ir matyti pirmieji sėkmės ženklai.
Kokias Lietuvos stiprybes matote, ką mes galime pasiūlyti pasauliui?
Šiuo metu Lietuva pasauliui, bent jau Europai, yra patraukli kaip patogioje vietoje, netoliese esanti šalis, kurioje prieinama kaina galima pirkti tiek gamybos, tiek aptarnavimo sektorių paslaugas. Be to, Lietuva yra tarsi talentų ir darbo jėgos šaltinis turtingesnėms Europos Sąjungos šalims. Tačiau žiūrint ilgalaikėje perspektyvoje toks modelis jums yra netinkamas, nors galbūt šios šalys visai neprieštarautų, jei tokios tendencijos išsilaikytų ir toliau.
Tai, kad ES šalys vykdo veiklą sąjungai priklausančiose šalyse, o ne už jos ribų, iš dalies yra paveikta ir naujų ES iniciatyvų, skirtų apsaugoti darbo vietas ir iki 2016 m. 20 proc. sumažinti veiklos perkėlimą už ES ribų. Prognozuojama, kad dėl to Vakarų šalys dažniau ims žvalgytis šalia esančių vietų, kuriose potencialiai galėtų vykdyti veiklą. Demografinės tendencijos rodo, kad darbo jėgos stygius ES artimoje ateityje dar labiau augs ir ši problema palies vis daugiau veiklos sričių. OECD (Organisation for Economic Co-operation and Development) prognozuoja, kad 2025 m. Vokietijoje trūks 5,4 mln. darbininkų, tuo tarpu Pasaulio ekonomikos forumas apskaičiavo, kad 2030 m. ES, norint išlaikyti tokį ekonomikos augimo tempą, koks buvo du dešimtmečius iki krizės, papildomai reikės 46 mln. žmonių.
Tačiau tam, kad būtų didinama šalies gyventojų gerovė, pagrindinis ekonomikos klausimas turėtų būti, kaip padidinti produktyvumą ir užimti geresnes pozicijas pasaulio arba nacionalinėse vertės grandinėse. Reikia įsisąmoninti, kad nėra gerų arba blogų sektorių – galimybės didinti pridėtinę vertę gali būti bet kuriame sektoriuje ar tarpsektorinėje veikloje. Pavyzdžiui, galite pritaikyti dizaino ar ženklodaros žinias, kurios laikomos kaip turinčios aukštą pridėtinę vertę, tekstilės pramonėje, kuri tradiciškai vertinama kaip nemoderni (low-tech). Nepamirškite įvertinti ir atvirkštinių atvejų – juk, tarkime, elektronikos pramonėje, kuri įvardijama kaip moderni, įrenginių surinkimo darbai gali būti labai menkai apmokami.
Lietuvoje taip pat atsiranda naujų ekonominių veiklų, kurių augimą ir klasterizaciją, mano nuomone, verta skatinti. Pavyzdžiui, biotechnologijose, kuriose didelį vaidmenį norėtų vaidinti kiekviena ES šalis, jūs jau sugebėjote sukurti didelį verslą, daug darbo vietų, pritraukti kapitalo. Nekalbant apie tiesioginę naudą, teikiamą tokių įmonių kaip „Thermo Fisher Scientific / Fermentas“ ir kitų, tokia sėkmė turi ir kitų požymių: auga nacionalinis pasitikėjimo savimi jausmas, kuriamas vietinis kapitalas, kuris galės būti panaudotas steigiant naujus verslus.
Kokia bus Sumanios specializacijos strategijos gaunama nauda? Kuo ji skiriasi nuo kitų strategijų?
Vyriausybės visose šalyse linkusios turėti daug strateginių dokumentų, kurie dažnai tarpusavyje mažai siejasi, yra sunkiai įgyvendinami arba paprasčiausiai pamirštami, kai pradedama kalbėti apie biudžeto skirstymą ar vadovavimą. Todėl susirūpinimas, kad Sumanios specializacijos strategija tikrai būtų veiksminga priemonė, o ne dar vienas popierius, yra pagrįstas. Europos Sąjungai sumani specializacija yra kaip magiškas pasaulis.
Tačiau ši magija turi rasti savo vietą ir nacionaliniu lygiu. Labai svarbu, kad visi suprastų, kodėl šios specializacijos taip primygtinai reikia. Kiekviena šalis turi atvirai atsakyti į klausimą, kam jai reikalinga sumani specializacija ir ką ji duos? Ar tai – tik laimingas bilietas į kitą auksinį Europos Sąjungos struktūrinių fondų amžių? Ar mes tikrai suprantame, kad ekonomikoje reikia struktūrinių pasikeitimų, ir norime išjudinti juos įgyvendindami kryptingą, bet holistinę ekonominę politiką? Jei į pastarąjį klausimą atsakymas yra teigiamas, sumani specializacija gali padėti kaip palankus vėjas siekiant šių tikslų.
Apsisprendimas dėl sumanios specializacijos bus tik ilgo kelio pradžia. Kaip manote, ką mes ar bet kuris kitas regionas turėtų daryti, kad vėliau iš jos gautų kiek įmanoma didesnę naudą?
Taip, sumani specializacija nėra konkretus vienkartinis užduočių planas – tai yra nuolat besitęsiantis procesas. Tiesa, šiandieninis viešasis sektorius labiau pripratęs prie pirmojo varianto, tai yra konkrečių planų, o tai Sumanios specializacijos strategijos įgyvendinimą paverčia dar didesniu iššūkiu.
Bet jeigu atidžiau pažiūrėtumėte į sėkmės lydimas pasaulio šalis ar regionus, pastebėtumėte, kad jie pradėjo elgtis kaip inovatyvios verslo kompanijos: jie žvelgia į priekį, yra judrūs ir lankstūs, diktuoja kryptis, rizikuoja, eksperimentuoja. Efektyvus Sumanios specializacijos strategijos įgyvendinimas reikalautų panašaus požiūrio ir įgūdžių iš ministerijų, valstybinių įstaigų. Jie turi įtraukti strateginių partnerių iš privataus sektoriaus ir suvienyti jėgas skirtingose veiklos srityse.
Todėl manau, kad jūsų gaunama nauda iš sumanios specializacijos labiausiai priklausys nuo to, kaip jūs patys suprasite šį poreikį ir kokius pasikeitimus inicijuosite, kad pagerintumėte valdymo sistemą ir pakeistumėte ją iš administruojančios ir reaguojančios į situaciją į lanksčią ir proaktyvią.
Sumani specializacija - mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros (MTEP) ir inovacijų vystymo prioritetų nustatymas, pritaikytas kiekvienam regionui, atsižvelgiant į jo turimus ar galimus turėti konkurencinius pranašumus. Sumanios specializacijos strategijas, ruošdamosi naujam Europos Sąjungos finansinio programavimo etapui (2014-2020 m.) ruošia visos Europos Sąjungos šalys. Svarbiausi šios strategijos rezultatai bus įgyvendinti jungtiniai mokslo-verslo projektai, skirti prioritetinių krypčių ir konkrečių prioritetų plėtrai. Lietuvoje šį procesą koordinuoja Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras (MOSTA).
Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras (MOSTA) yra valstybės biudžetinė įstaiga, vykdanti mokslo ir studijų sistemos stebėseną, organizuojanti ir atliekanti mokslo ir studijų sistemos būklės analizę, teikianti mokslo ir studijų politikai įgyvendinti reikalingą informaciją ir rekomendacijas dėl mokslo ir studijų politikos tobulinimo.
