Moksliniai tyrimai – net verdant džemą
Kompanijos „Thermo Fisher Scientific” Baltijos regiono viceprezidentas Algimantas Markauskas – vadovas, kurio darbe mokslas užima išskirtinę vietą. „Thermo Fisher Scientific“ yra didžiausia pasaulyje kompanija, teikianti produktus ir paslaugas mokslininkams, o jos padalinyje Vilniuje, kuriam vadovauja A. Markauskas, yra vienas didžiausių privačių mokslinių tyrimų centrų Baltijos šalyse.
A. Markauskui ne kartą teko girdėti kalbas apie nesuderinamą mokslininkų ir verslininkų darbo ritmą, veiklos įpročius ar gandus, esą jie kalba visiškai skirtingomis kalbomis. Tačiau jo asmeninė patirtis rodo ką kita. Juk viskas priklauso ne tik nuo žmonių profesijų, bet ir konkrečių asmenybių. „Kalbos, kad mokslininkai ir verslininkai negali rasti bendrų sąlyčio taškų – mitas. Juk verslininkams taip pat dažnai atsitinka, kad susitinka du partneriai, susitaria, bet sumanyta verslo idėja nesivysto. Galbūt vienas partneris pernelyg lėtas, gal neturi kažkokių specifinių žinių, gal kažko nedaro ir verslas nutrūksta. Tokių situacijų pasaulyje kasdien susiklosto milijonai, bet kažkodėl niekas nesako, kad verslininkai nebendradarbiauja“, – šypsosi pašnekovas.
Geriausiu vadovu Lietuvoje išrinktas A. Markauskas atkreipia dėmesį, kad pavyzdžių, kai žmonėms pavyksta sėkmingai susitarti, deja, yra kur mažiau, negu kai to padaryti nepasiseka. Tokiu atveju padėti gali vienintelis įrankis – teisinga vadyba. Tačiau mokslinių tyrimų vadyba – specifinė sritis, reikalaujanti išskirtinių žinių ir patirties, o tokių savybių turinčių žmonių labai trūksta. „Lietuva šiuo požiūriu nėra unikali – ši problema aktuali visame pasaulyje. Įmonės neturi specialistų, kurie tinkamai suformuotų projekto užduotis mokslininkams, būtų įsigilinę į procesą ir sugebėtų kartu su mokslininkais jį valdyti. Iš kitos pusės, mokslininkai nedaug išmano apie verslo poreikius ir tam tikrus aspektus, jie mato procesą per savo prizmę. Jei bendros vadybos projekte nėra, arba ji yra silpna, tikėtis gero rezultato - maža vilties”, – pripažįsta bendrovės „Thermo Fisher Scientific” Baltijos regiono viceprezidentas.
A. Markauskas pastebi, kad šiais laikais rasti verslo sričių, kurioms būtų neaktualūs mokslo pasiekimai – beveik neįmanoma. „Moksliniai tyrimai šiandien yra reikalingi beveik visose srityse. Jei norime įvertinti, kaip naujas augalas pritaps mūsų klimato sąlygose, turime atlikti tyrimus. Jei norime gaminti džemą, nepakanka jį išvirti ir išpilstyti į buteliukus – turime suprasti, kas jį verdant vyksta su kiekvienu komponentu. Tada galėsime garantuoti, kad procesas bus stabilus, pasikartojantis, užtikrinsime produkto saugumą, kokybę, galėsime pateikti duomenis eksporto, sveikatos apsaugos institucijoms. Tad net tokioje, regis, paprastoje situacijoje, neapsieiname be tyrimų. Taigi, liūdna žinia tiems, kurie vis dar galvoja, kad galima neinvestuoti į mokslinius tyrimus: kuo toliau, tuo didesnę reikšmę verslo sėkmei turės šis veiksnys”, – savo nuomonę dėsto verslininkas.
Didelių įmonių žaidimo laukas
Kompanijos „Thermo Fisher Scientific” Vilniaus padalinys į mokslinius tyrimus investuoja nuolat – jo veikla prasidėjo kaip mokslinio instituto. Investuoti į mokslą bendrovę skatina svarbiausias kiekvieno verslo variklis – konkurencija. Specifinės žinios, kurių neturi konkurentai, gali būti vienu iš svarbiausių pranašumų kovojant dėl vietos rinkoje. Atliekant mokslinius tyrimus gimsta nauji produktai, paslaugos, naujas požiūris, įžvalgos apie rinkos ateitį ir kitos naujos idėjos.
Tačiau nereikia tikėtis, kad pasiekimai ateis savaime. „Niekas nekrenta iš dangaus. Reikia nuolat dirbti, kryptingai investuoti – kitaip šioje srityje nieko neatsitinka. Nebūna taip, kad direktorius naktį susapnuoja unikalią mokslinę idėją ir sako – dabar darykite taip, – juokiasi A. Markauskas. – Deja, reikia investuoti milijonus. Dešimtys mokslininkų turi ilgai triūsti, kad rastume naujas idėjas, jas įrodytume, patikrintume, išbandytume, ir galiausiai jos virstų produktais“.
A. Markauskas apgailestauja, kad Lietuvoje neturime daug įmonių, investuojančių į mokslinius tyrimus. „Taip jau yra, kad moksliniai tyrimai yra brangūs. Net 100 tūkstančių litų investicija į mokslinius tyrimus yra labai nedidelė suma, kuri gali sudegti per mėnesį ar per savaitę, o rezultatas gali būti apskritas nulis. Moksliniuose tyrimuose tai – nieko keisto. Tada įmonės vadovybė galvoja: ką mes galėjome už tuos pinigus nusipirkti? Išmokėti premijas, įsigyti naujos įrangos? Todėl dažniausiai taip susiklosto, kad moksliniai tyrimai tampa didelių įmonių žaidimo lauku, nors taip neturėtų būti”, – sako verslininkas.
Didelės įmonės taip pat nepuola vykdyti mokslinių tyrimų stačia galva. „Pirmas ir svarbiausias kriterijus, kuris mūsų bendrovėje yra apsvarstomas vertinant naują idėją, ar ji atitinka verslo strategiją - ar padeda ją vystyti, greičiau pasiekti tikslus. Juk strategiją kūrėme ne šiaip sau – tai yra kryptis, kur mes investuojame, kur kreipiame pagrindines intelektines galias, kur siekiame konkurencinio pranašumo”, – aiškina A. Markauskas.
Išimčių, kad būtų priimta nauja idėja, netgi koreguojanti pačią strategiją, gali būti, tačiau tai turi būti išskirtinis, itin didelę naudą atnešiantis pasiūlymas. „Tačiau mes esame atsargūs. Tą pataria ir vadybos teoretikai, ir mano asmeninė patirtis: reikia vengti išbarstyti save ir savo potencialą blaškantis po įvairias kryptis, sritis, kurios atrodo patraukliai, bet nėra strateginės – esą pabandykime, gal kažkas išeis. Nėra blogai turėti keletą tokių projektų, kur nukreipiama nedidelė dalis investicijų - įmonė, investuojanti į naujas sritis tokiu būdu sustiprina kritišką ir atvirą mąstymą. Bet reikia labai aiškiai sau įsivardinti, kiek tokių projektų galime įgyvendinti ir kokius resursus tam skirsime”, – sako „Thermo Fisher Scientific” Baltijos regiono viceprezidentas.
Investuoti ar neinvestuoti?
A. Markauskas įsitikinęs, kad net ir mažos įmonės, efektyviai planuodamos ir valdydamos savo veiklą, galėtų užsiimti moksliniais tyrimais ir taip įgyti pranašumą prieš konkurentus. Žinoma, jos turi nepamiršti ir rizikos, kad investuodamos į mokslinius tyrimus dėl blogos vadybos gali sudeginti labai didelius pinigus. „Mokslinių tyrimų vadyba prasideda priimant sprendimą, ar mums apskritai reikia jais užsiimti. Jeigu galvojame, kad reikia, antras klausimas, kurį turime sau užduoti, ar esame tam pakankamai kompetentingi. Jei ne, ar galime pasiekti mums reikalingas kompetencijas. Galbūt Lietuvoje yra šioje srityje dirbantis stiprus institutas, jei ne, gal yra užsienyje šioje srityje dirbančių lietuvių, o gal paprasčiausia būtų licencijuoti žinias iš šios srities lyderių pasaulyje. Variantų yra daug, ir geras vadybininkas turi nuspręsti, kuris kelias bus efektyvesnis”, – pasakoja verslininkas.
Tokia vadybos patirtis pritaikyta ir rengiant Lietuvos sumanios specializacijos strategiją – ieškota, kuriose srityse esame stipriausi, kur galėtume pritaikyti turimas žinias ir kaip jos galėtų atnešti didžiausią naudą. „Taip, Europos Sąjunga dabar kiekvienos šalies prašo išanalizuoti, ar sritys, į kurias jos nori investuoti, atitinka jų strategijas, ar tose srityse yra pakankamai kompetentingų žmonių, reikalingų žmogiškųjų išteklių. Tai, kas svarbu vadovaujant kiekvienai įmonei, Europos Sąjunga siūlo padaryti valstybės mastu”, – sako A. Markauskas.
Verslininkas pripažįsta, kad nors pritaria sumanios specializacijos sumanymui, jį neramina, kaip pavyks jį įgyvendinti. „Tai – naujas pratimas mūsų valstybei. Vadybos teorijas ne visada pavyksta sklandžiai pritaikyti iš pirmo karto – tam reikia žinių ir patirties. Šiuo atveju, kadangi pirmą kartą tiek daug žmonių iš įvairių sričių – mokslininkų, politikų, verslininkų, pramonės – dalyvauja tokiame procese, reikėtų teisingai įvertinti riziką, kad galime klupinėti tam tikrose vietose. Tačiau procesas logiškas, protingas, ir, manau, Europos Sąjungoje turėjo būti padarytas anksčiau. Akivaizdu – Europos Sąjunga vadovaujasi vadybos patirtimi ir žiniomis, todėl nesu nė kiek nustebęs”, – sako A. Markauskas.
Sumani specializacija – mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros (MTEP) ir inovacijų vystymo prioritetų nustatymas, pritaikytas kiekvienam regionui, atsižvelgiant į jo turimus ar galimus turėti konkurencinius pranašumus. Sumanios specializacijos strategijas, ruošdamosi naujam Europos Sąjungos finansinio programavimo etapui (2014-2020 m.) ruošia visos Europos Sąjungos šalys. Svarbiausi šios strategijos rezultatai bus įgyvendinti jungtiniai mokslo-verslo projektai, skirti prioritetinių krypčių ir konkrečių prioritetų plėtrai. Lietuvoje šį procesą koordinuoja Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras (MOSTA).
Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras (MOSTA) yra valstybės biudžetinė įstaiga, vykdanti mokslo ir studijų sistemos stebėseną, organizuojanti ir atliekanti mokslo ir studijų sistemos būklės analizę, teikianti mokslo ir studijų politikai įgyvendinti reikalingą informaciją ir rekomendacijas dėl mokslo ir studijų politikos tobulinimo.
