Tikėtina, kad aplink juodąsias skyles vyksta tūkstančiai planetų ir asteroidų susidūrimų. Dėl šių susidūrimų pasklindančios dulkės gali paslėpti ryškią šviesą, kurią turėtume matyti juodosioms skylėms praryjant pritrauktą medžiagą.
Daugumoje galaktikų, kaip ir mūsų Paukščių take, yra centrinė juodoji skylė, sverianti daugiau nei milijonas saulių. Nors Paukščių tako juodoji skylė šiuo metu nėra aktyvi, daugelio kitų galaktikų centriniai dariniai ryja dujas iš tankių jas supančių diskų ir į aplinką skleidžia rentgeno bei kitokius spindulius.
Šie diskai yra ne tik juodųjų skylių maitintojai – juose gimsta milijonai žvaigždžių ir tai paaiškina dėl ko kai kurių galaktikų centruose esama tankių žvaigždžių spiečių, informuoja newscientist.com.
Aplink tas žvaigždes savo ruožtu gali suktis daugybė planetų. Tačiau tokioms planetoms gali būti sunku išsilaikyti prie savo žvaigždžių, tvirtina Leicester universiteto (Jungtinė Karalystė) mokslininkų grupė, vadovaujama Sergejus Najakšinas.
Taip nutinka dėl to, kad žvaigždės susigrūda taip tankiai, jog gravitacinė sąveika tarp jų gali atplėšti planetas, kurios pradeda be tikslo klajoti po erdvę. Pakeliui jos gali susidurti su kitomis panašiomis planetomis, o susidūrimo greičiai būna kur kas didesni nei galima būtų tikėtis mūsų Saulės sistemoje. Šioje sistemoje susidūrimai paprastai vyksta mažesniu nei dešimčių kilometrų per sekundę greičių. Aplink supermasyvias juodąsias skyles objektai skraido taip greitai, kad susidūrimai vyksta iki 1000 kilometrų per sekundę greičių, o susidūrusieji objektai išsitaško į dulkes.
Bet kokiai uolėtos planetos paviršiuje atsiradusiai gyvybei tai nežadėtų nieko gero, bet S. Najakšinas mani, kad intensyvi rentgeno ir ultravioletinė spinduliuotė esant taip arti juodosios skylės taptų rimta kliūtimi, kuri tiesiog neleistų gyvybei atsirasti. „Negalima įsivaizduoti, kad tokiose aplinkose atsirastų gyvybė“, - sakė mokslininkas.
Tačiau susidūrimų dulkės gali paaiškinti dėl ko aktyviai besimaitinančios juodosios skylės slepiasi už storo riestainio formos dulkių sluoksnio, teigia mokslininkai. Jų pastebėjimai aprašyti kito mėnesio „Monthly Notices of the Royal Astronomical Society“ recenzuojamame žurnale.
Nežinia kiek dulkių galėtų būti tokiuose riestainiuose, bet numanoma, kad jos svertų tiek, kiek 300 saulių ir susidarytų sumalus planetas, atplėštas nuo 100 000 – 1 000 000 žvaigždžių. Pasak Merilendo universiteto (JAV) mokslininko Richardo Mushotzky, tokia idėja gali būti teisinga ir pabrėžė, kad dulkių riestainiai „iki šiol buvo labai sunkiai paaiškinami“.
Dulkės taip pat gali paskatinti ir naujų žvaigždžių susidarymą, nes sugeria besimaitinančios juodosios žvaigždės spinduliavimą, kuris priešingu atveju tolyn stumtų dujas, iš kurių susidarytų naujos žvaigždės.
