Pokalbis tęsiasi gana ilgai, o salėje susirinkę bei prie televizorių ekranų susėdę žiūrovai kuo toliau, tuo labiau įsitikina, kad jų stebimas regėtojas tikrai turi kažkokių antgamtinių galių. Minčių skaitytojas pasako kliento artimųjų vardus, jo pomėgius, jam svarbius daiktus, pamini finansines, sveikatos, santykių problemas. Vardina viską, ko apie nepažįstamą žmogų tikrai negali iš anksto žinoti. Akivaizdu – aiškiaregis turi stebuklingų psichinių galių arba sugeba bendrauti su dvasiomis. Argi galima dar kaip nors kitaip paaiškinti tokias išsamias žinias apie savanorį iš studijos? Atsakymas turėtų aiškus. Žinoma, kad galima.
Lygiai tokius pačius „stebuklus“ kaip aukščiau aprašytas standartinis aiškiaregis nė kiek ne prasčiau demonstruoja ir iliuzionistai. Tiesa, vienas esminis skirtumas egzistuoja. Jie kiekvienam sutiktam nepasakoja, kad turi aiškiaregystės galių. Triukas yra triukas, tad apie jo veikimą pasakoti nėra reikalo. Juk taip būtų sugriaunama visa mentalisto* sukuriama magiška pasirodymo aura, o žiūrovai liktų nusivylę. Vis tik šiuo atveju visi puikiai supranta, kad jokie stebuklai nevyksta, o apgaulingi įspūdžiai – scenoje esančio meistro darbas. Taigi, jei vieni mintis gali skaityti be jokių dvasių pagalbos ar neįtikėtinų ir paprastam žmogui neprieinamų psichinių galių, kodėl kiti turėtų jas turėti? Ar nepanašu, kad tuo prisidengiant daug paprasčiau rinktis pinigus iš lengvatikių nei užsidirbti doru iliuzionisto darbu? Beje, įdomu pastebėti, kad šio amato atstovai, puikiai žinantys, kaip reikia žiūrovus apgauti, kad šie nesuprastų rodomo triuko paslapties, būna vieni iš didžiausių skeptikų. Čia pakanka prisiminti vien Jamesą Randi, Derreną Browną, Harry Houdinį ar Penn & Teller duetą.
Metodai, kuriais naudojantis žmogų galima įtikinti, jog apie jį žinai daugiau nei jis galvoja, angliškai apibūdinami terminais hot reading ir cold reading, kitaip tariant, karštuoju ir šaltuoju skaitymais. Esminis skirtumas tarp jų – pirmuoju atveju skaitytojas turi iš anksto gautą informaciją, kurią naudoja skaitomajam nežinant. Čia geru pavyzdžiu gali būti vadinamasis gydytojas tikėjimu (angl. faith-healer) Peteris Popoffas, kuris su talkininkais dar prieš „gydymo“ seansą surinkdavo žinių apie būsimus pacientus ir po to visus stebindavo tokiomis „iš Dievo“ tiesiogiai gaunamomis žiniomis. Jamesas Randis su reikiama radiotechnika sugebėjo perimti žinutes, kurias radijo bangomis Popoffui siųsdavo jo žmona. Tiesa, nors šio apgaviko reputacijai smūgis ir buvo suduotas, tačiau tik laikinas. Netrukus jis vėl ėmė pardavinėti gydantį palaimintą vandenį bei „gydyti“ ligonius. Vis dėlto toks karštas skaitymo būdas labai paprastas ir mažai įdomus. Viskas tepriklauso nuo naudojamų technologijų ir pagalbininkų talento. Dėl to šiame įraše plačiau pažvelgsiu į šaltąjį skaitymą, kuris yra gerokai sudėtingesnis, jo metu naudojami įvairūs psichologiniai triukai, o galų gale, juk ne visuomet aiškiaregiai apie savo auką gali susirinkti informaciją iš anksto. Tad kokiais principais remiasi cold reading? Štai vienas konkretus tokio skaitymo pavyzdys:
Psichologas Ray’us Hymanas, Oregono universiteto profesorius emeritas, išskiria tris pagrindinius šaltąjį skaitymą pagrindžiančias prielaidas:
1. Žmonės yra mažiau skirtingi nei panašūs.
2. Dauguma bėdų susijusios su kertiniais gyvenimo aspektais, tokiais kaip: gimimas, brendimas, darbas, vedybinis gyvenimas, vaikai, senatvė ar mirtis.
3. Dauguma žmonių (išskyrus tokius demaskuotojus kaip Jamesas Randi ir į jį panašius) pas aiškiaregį ateina pakalbėti apie sveikatos, finansines ir su meile susijusias problemas.
Įsiminus šiuos dalykus cold reading tampa daug paprastesnis ir aiškesnis. Kadangi visi žmonės turi daugiau panašumų nei skirtumų, nemažai nekonkretizuotų teiginių tiks visiems ar bent jau daugumai. (Prie klausimo, kas nutinka, kai klientas patenka tarp mažumos, sugrįšime kiek vėliau.) Antra, iš anksto galima numanyti, su kokiais klausimais bus susijęs pokalbis. O kiekvienu iš šių atvejų, veikiausiai problema bus susijusi su pinigais, ligomis ar meile. Temų laukas gerokai susiaurėja.
Pirmoji prielaida taip pat labai glaudžiai susijusi su ko gero ne vienam jau girdėtais Barnumo teiginiais ir Forerio efektu. Penktajame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje psichologas Bertramas R. Foreris savo studentams pateikė tokį asmenybės apibūdinimą:
Tu nori, kad žmonėms tu patiktumei ir jie tavimi žavėtųsi, tačiau tu esi kritiškas savo atžvilgiu. Nors tu ir turi keletą asmeniškų silpnybių, tačiau iš esmės tu jas gali kompensuoti. Tu turi gana didelį neišnaudotą potencialą (gabumus), kurie tau galėtų suteikti pranašumą ir būti naudingi. Susiturintis ir drausmingas išorėje, tu linkęs būti neramus ir nesaugus savo viduje. Kartais tu rimtai abejoji, ar priėmei teisingą sprendimą ir ar tinkamai pasielgei. Tau reikia tam tikros kaitos ir įvairumo, bet tave stabdantys apribojimai kelia tavyje nepasitenkinimą. Tu taip pat didžiuojiesi savimi kaip savarankiškai mąstančiu ir nepriimi kitų žmonių teiginių be pakankamo įrodymo. Tačiau tu manai, kad yra neišmintinga būti pernelyg atviram su kitais žmonėmis. Kartais tu esi ekstravertas – draugiškas ir bendraujantis, bet kartais būni intravertas – atsargus ir apdairus. Kai kurie tavo siekiai ir troškimai yra nelabai realūs. (Vertimas pasiskolintas iš lietuviškosios Vikipedijos, kur galima rasti ir originalų tekstą.)
Tuomet jiems buvo liepta 0-5 skalėje įvertinti, kaip labai toks aprašymas atitinka juos pačius. Šis apibūdinimas iš tiesų buvo iš atsitiktinių horoskopų surinkti ir kartu sudėti sakiniai. Nepaisant to, įvertinimų vidurkis buvo 4,2. Panašus išliko ir eksperimentą pakartojus su didesne bandomųjų grupe. Kodėl šis tekstas taip puikiai tiko visiems jo skaitytojams? Priežastis paprasta – čia surašyti teiginiai tokie abstraktūs, kad juos sau gali prisitaikyti kiekvienas. Pavyzdžiui, kartais tu rimtai abejoji, ar priėmei teisingą sprendimą ir ar tinkamai pasielgei - sunku būtų rasti žmogų, kuris niekada neabejotų kai kurių (ne apie visus juk kalbama) savo sprendimų teisingumu. Kai kada būni ekstravertiškas, o kai kada intravertiškas - taip pat visiems galiojantis teiginys. Tokiu būdu šio teksto skaitytojas susikuria iliuziją, kad išties kalbama apie jį. Aha, juk tikrai! Vis dar nežinau, ar gerai pasielgiau, kai vakar paskutinius pinigus išleidau žaisdamas biliardą, o ne pataupiau iki kitos algos. Nors Forerio efektas dažniausiai prisimenamas kalbant apie horoskopus, tinka jis ir cold reading atveju. Vis įterpiant tokios abstrakčios ir visiem tinkamos informacijos, skaitomajam susidaro ir sustiprėja įspūdis, kad aiškiaregis išties nemažai žino apie jo asmenybę. Jeigu didesnis dėmesys skiriamas teigiamoms žmogaus savybėms, o skaitančiojo autoritetas didelis, „būrimo“ įtikinamumas tik dar labiau išauga.
Forerio efektas nėra vienintelis metodas, taikomas naudojant šaltąjį skaitymą. Kita priemonė – kabliukų mėtymas arba, panaudojant vaizdesnę metaforą, žuvų gaudymas. Skaitytojas meta jauką kokiu nors labai abstrakčiu pastebėjimu. Pavyzdžiui, pamąstęs ir prataria, jaučiu kažką susijusio su rudeniu, jums šis laikas yra labai svarbus… Čia klientas džiaugsmingai linkteli galva. Taip, būtent rudenį įvyko jo vestuvės. Kaip matome, pats aiškiaregis čia visiškai nieko nepasakė, viską padarė pats skaitomasis. Nepaisant to, jo atmintyje ši pokalbio dalis išlieka kaip vienas įrodymų, jog prieš jį esantis asmuo nėra paprasčiausias šarlatanas, o iš tikrųjų turi kažkokių antgamtinių galių. Čia jauku gali būti ir kiek konkretesni dalykai, pavyzdžiui, vardai. Spėjant kokį nors pakankamai dažną vardą (ir atsižvelgiant į vardų populiarumo skirtumus skirtingose kartose), tačiau nenurodant jį turinčio asmens sąsajų su klientu, galima jį priversti išsiplepėti taip pat kaip ir metų laiko atveju. O atrodys, kad dar vienas minčių skaitytojo spėjimas pasitvirtino.
Dar viena naudojama ir veikianti taktika yra statistinių tikimybių panaudojimas. Kaip nurodo Straight Dope autorius Cecilis Adamsas, kaip geras pavyzdys čia gali pasitarnauti faktas, kad žmogus turi savo močiutės paliktą dėžutę su fotografijomis. Minčių skaitytojas turi tik tai atitinkamai performuluoti: jaučiu su mumis esant senyvos moters vėlę, kuri mini dėžutę su senomis fotografijomis. Atrodo įspūdinga ir, kas svarbiausia, asmeniška, tačiau nemažai žmonių išties yra iš savo močiučių ir promočiučių paveldėję panašių daiktų. Jeigu pasiliko – puiku. Jeigu išmetė – dar geriau, mat pamenant jau aptartą „žuvų gaudymą“, tikėtina, kad klientas pats apie tai prisipažins ir susikrims. Tuomet vėlei beliks pagrūmoti pirštu ir liepti padaryti kokį gerą darbą. Aiškiaregio tikslas pasiektas – įspūdis padarytas. Panašūs teiginiai galimi apie dienoraščius ar kitus dažnai pasitaikančius dalykus: mylimo žmogaus fotografiją, suvenyrus iš lankytų vietų ir pan.
Be šių taktikų galima išskirti ir daugiau. Pavyzdžiui, dviprasmiškų klausimų uždavimas, ypač pasinaudojant intonacija ar, priklausomai nuo kalbos, kuria vyksta skaitymas, sakinio konstrukcija: jūs mažas būdamas neturėjote šuns? Atsakymo ne, neturėjau atveju minčių skaitytojui belieka sušukti taip, taip ir jaučiu. Atsakymo ne, turėjau atveju regėtojas gali sustiprinti savo reputaciją ištardamas taip, jaučiau, kad jūsų vaikystėje būta keturkojo draugo. Tokių klausimų dėka susikuriama situacija, kurioje neįmanoma pralaimėti ir, kad ir ką atsakytų skaitomasis, visada likti teisiam.
Žinoma, pastabumas – neatsiejama gero skaitytojo darbo priemonė. Žmogaus išvaizda, apsirengimas, kalbėsena ir bendras elgesys gali pasakyti labai daug. Pavyzdžiui, akcentas gali išduoti nevietinę kilmę, o dialektas nurodyti vietą, iš kurios klientas yra kilęs. Aišku, iškart pareiškus jūs veikiausiai kilęs iš tokio ir tokio rajono, neatrodys kaip kažkas labai stebuklingo (susieti tai su kalbos ypatumais nėra labai sudėtinga), tačiau netikėtai įterpus šią informaciją kalbant kita tema, įspūdžio sustiprinimo efektą pasiekti nėra labai sunku. Be to, skaitomojo reakcijos stebėjimas leidžia sekti savo sakomų teiginių teisingumą. Pradėjus nuo abstraktesnio spėjimo galima jį po truputį tikslinti ir suspėti laiku pasitaisyti, jei kliento veido išraiška keičiasi, ar jis pradeda sukti galvą ir nepamena nieko panašaus į tai, ką bando įteigti minčių skaitytojas. Spėjimą galima ir kiek koreguoti, taip didinant tikimybę atspėti. Pavyzdžiui, aiškiai matau žmogų, kurio vardas skamba kaip Rimas… Ne, nieko nepamenate? Palaukite, skambesys panašus… Romas? Paminimi du vardai ir priartėjama prie to, kas kliento bus laikoma taikliu šūviu. Net ir nepavykus, galima rimtu tonu patarti vengti žmogaus tokiu vardu ateityje. O tokio teiginio pagrindo esamu momentu skaitomasis patikrinti negali. Jeigu iš tiesų koks nors Rimas ką nors jam pridirbs po kelių mėnesių, jis įspėjimą prisimins kaip dar vieną patvirtinimą, o jeigu joks Rimas po kojomis nepasipainios, tiesiog pamirš.
Vis dėlto, kadangi šaltasis skaitymas nėra šimtu procentu veikiantis metodas (ar metodai), pasitaiko spėjimų pro šalį. Su tuo susijusi ir viena retesnių, bet didžiausią įspūdį paliekančių taktikų – atsitiktinis spėjimas. Šiuo atveju tikimybė pataikyti labai maža, tačiau nusišypsojus sėkmei rezultatas pranoksta visus lūkesčius. Juk tokius dalykus sužinoti tikrai galima tik pasitelkus stebuklingus gebėjimus! Tokio spėjimo pavyzdžiai: vaikystėje svajojote būti šiukšlių išvežiotoju/ar namuose kartais neturite El Greco paveikslo? Žinoma, dažniau naudojami kiek labiau teiginiai, kurių tikėtinumas kiek didesnis, tačiau principas lieka panašus. Tačiau taip elgdamasis aiškiaregis juk beveik visada prašauna pro šalį. Kas nutinka tokiu atveju? Atsakymas, deja, labai paprastas ir gana nuobodus. Kadangi teisingi spėjimai palieka didesnį įspūdį, o klaidingas skaitymas nėra niekuo ypatingas (na, visiems juk kartais ima ir nepasiseka, nieko baisaus, tiek kartų jau pataikė!), šūviai pro šalį paprasčiausiai pamirštami. Ir tiek. Atmintyje išlieka tik tie momentai, kuomet minčių skaitytojas, pasinaudodamas anksčiau aptartais metodais, „susakė vien teisybę“. Žinoma, atsitiktinis spėjimas rizikingas, ypač nespėjus klientui ir/ar žiūrovams įsijausti, tačiau, kuo ilgiau tęsiasi skaitymas ir kuo lengviau jis sekasi, tuo didesnė tikimybė, kad už tokį mėginimą išsišokti auditorija atleis.
Nors dažnai tokie aiškiaregiai su klientais dirba individualiai, kaip galima suprasti ir iš šio įrašo pradžios, egzistuoja ir televiziniai minčių skaitytojai. Čia galima paminėti konkretų atvejį Johno Edwardso, turėjusio savo spiritistinę valandą Sci-Fi Channel. Čia naudojamas tiek šaltasis, tiek karštasis skaitymai, o galimybė prieš paleidžiant laidą ją redaguoti suteikia visas priemones ją padaryti dar įtikinamesnę. ABC televizija paprašė Michaelo Shermerio pademonstruoti, ar tikrai bet kas gali užsiimti tokia veikla. Nieko nežinodamas apie žurnalistę ir neturėdamas jokių stebuklingų galių jis padarė ne mažesnį įspūdį nei Johnas Edwardsas ir į jį panašūs.
Įdomu ir tai, kad ne visi, kurie naudoja šį metodą, suvokia save kaip šarlatanus. Dalis jų paprasčiausiai išties tiki savo antgamtinėmis galiomis ir patys džiaugiasi savo „moksliškai nepaaiškinamomis“ įžvalgomis. Be to, nebūtinai cold reading veikia tik tuomet, kai žmogus mąsto apie neįtikimus psichinius sugebėjimus. Rorschacho testo atlikimas taip pat turi labai daug šaltojo skaitymo bruožų. Visai kaip žemiau pateiktoje ištraukoje iš humoro serialo Get Smart. Daktaras čia nepasako nieko, apie savo problemas kalba pats Maksvelas.
Taigi negalima sakyti, kad visi sąmoningai naudoja šiuos metodus, tačiau nuo to antgamtinės galios nepasidaro realesnės. Didelė dalis minčių skaitytojų puikiai supranta, ką daro, ir tai tėra pinigų išviliojimas, nepateikiant „prekės“. Ją sau susikuria pats klientas, kuris išsipasakoja ir džiaugsmingai atsirenka bei hiperbolizuoja tik taiklius aiškiaregio šūvius. Ir kol kas vis dar nė vienas toks antgamtinis skaitytojas nesugebėjo gauti milijono dolerių vertės prizo už pademonstruotą tokių galių veikimą. Tad atsakymas į klausimą, kaip veikia minčių skaitymas, yra paprastas, nereikalaujantis jokio bendravimo su mirusiais ar stebuklų, ir atitinkantis Okamo skustuvą: karšti ir šalti skaitymo metodai. Tai viskas, ko pakanka, kad auditorija patikėtų aiškiaregio reputacija ir apie save pasakojama istorija.
**********
* Mentalistais vadinami iliuzionistai, užsiimantys mąstymo manipuliacijomis ir taip sudarantys įspūdį, kad gali skaityti kitų žmonių mintis, bendrauti su mirusiais jų artimaisiais, užkoduoti auditorijos elgesį ir t.t.