Lietuvos kosmoso entuziastus pasiekė džiugi naujiena: Kauno technologijos universiteto ir partnerių kuriamas palydovas yra atrinktas skrydžiui į kosmosą – dabar palydovo kūrėjams beliko surasti būdų susimokėti už „bilietą“ ir paties palydovo kūrimą.
Programos QB50, pagal kurią numatoma į kosmosą vienu metu paleisti iki 50 mažųjų nanopalydovų, organizatoriai – Belgijoje esantis Von Karmano institutas – skrydį į kosmosą numato vykdyti 2015 metų pirmoje pusėje iš šiaurinės Rusijos Murmansko srities, naudojant raketą nešėją „Shtil-2.1“. Palydovai bus keliami į 320 km aukščio apskritiminę orbitą.
Lietuviams „trijų kubų“ (pagal „CubeSat“ apibrėžimą, visos kubo kraštinės yra 10 cm ilgio, svoris – nuo 1 iki 10 kg) palydovo bilietas į kosmosą kainuos 40 000 eurų. Tiesa, tai yra tik nedidelė visų išlaidų, susijusių su palydovo iškėlimu, dalis. Pagal dabartinę sąmatą, pilna palydovo kaina turėtų būti daugiau nei septynis kartus didesnė – 283 000 eurų, arba 976350 litų.
Kol kas palydovo kūrimo ir paleidimo finansavimo klausimas nėra išspręstas – dalį reikalingų lėšų tikimasi gauti iš pačių projekto organizatorių, dalį – iš privačių rėmėjų, Mokslo, inovacijų ir technologių agentūros, Ūkio ministerijos. Palydovo kūrimui vadovaujančio Vytenio Buzo teigimu, daugiausiai finansinės pagalbos tikimasi surinkti sparčiai populiarėjančiu „crowdsourcing“ būdu (t.y, po nedidelę sumą iš savanoriškai prie projekto finansavimo prisidėti ketinančių žmonių).
„Šiuo metu dar negavome piniginės paramos, tačiau jau susitarėme su keliomis kompanijomis dėl paramos jų turima infrastruktūra (gamyba, medžiagos, pagalba atliekant darbus). Mums, iš esmės, nėra skirtumo ar leisime surinktas lėšas, ar būsime paremti konkrečiais darbais“, - DELFI sakė V. Buzas.
Palydovo kūrėjai jau yra atlikę raketinio variklio bandymus, bandymams turi ir dalį elektronikos, analogiškos tai, kuri naudojama palydove.
Variklio bandymams naudojamas grynas vandenilio peroksidas, tačiau galutiniame palydovo variante greičiausiai bus naudojamas perspektyvus ir ekologiškai švarus kuras LMP-103S.
Brangiai tik atrodo
Palydovą kuriančios grupės projekto biudžete nurodytos sumos iš pirmo žvilgsnio atrodo pasakiškai – taip, lyg kažkas besikrapštydamas su palydovu už tą pačią sumą norėtų susiręsti nedidelį namuką kurortiniame miestelyje: Biudžete numatyta, kad palydovo ryšio sistema kainuos 20 tūkst. eurų, procesorius ir atmintis - 19 tūkst. eurų, saulės baterijos – 18 tūkst. eurų, palydovo korpusas ir temperatūros stabilizacijos sistema – 13 tūkst. eurų, be to, didžiulės sumos atskirai numatytos gamybos išlaidoms (45 tūkst. eurų) ir medžiagoms (30 tūkst. eurų).
Tačiau V. Buzas tikina, kad net ir nurodytosios sumos yra minimalios: „Tiesą pasakius, tai yra minimali sąmata ir turėsime stipriai pasispausti, kad tai įgyvendintume. Pirkdami komponentus derėsimės su visomis kompanijomis, kad už tokią kainą gautume po 2 jų gaminamus komponentus, nes reikės konstruoti 2 palydovus – engineering module, kuris visą laiką bus Žemėje jei iškils kažkokių problemų misijos metu ir flight module – identiškas palydovas paleidimui“.
Pagrindinė tokių, atrodytų, milžiniškų kainų priežastis – reikalavimai komponentų patikimumui: „Tai yra kosmose išbandyti ir sertifikuoti produktai, pritaikyti agresyvioms sąlygoms (radiacija, temperatūra, gilus vakuumas). Standartinius komponentus elektronikai pirksime iš tokių kompanijų, kaip ISIS ar „GomSpace“. Negalime naudoti neaiškių komponentų, ta pačia raketa bus paleidžiami apie 50 palydovų, paprasčiausiai QB50 komitetas neleistų naudoti detalių kurios gali sužlugdyti jų projektą“, - aiškino V. Buzas.
Pasak pašnekovo, palydovo varikliui reikės ir kelis gramus sveriančio platinos katalizatoriaus, mat bendradarbiaujant su KTU Medžiagų mokslo institutu ir VU Biochemijos institutu tikimasi pagaminti naujovišką degiomis dujomis varomą variklį.
V. Buzo teigimu, projekto biudžete netgi neliko vietos žmonių darbui įvertinti – visa suma bus skirta būsimosioms išlaidoms.
Lietuvių tikrinama idėja – pasaulinės svarbos
Pagrindinis šio kuriamo palydovo tikslas – išbandyti orbitinio manevravimo sistemą, kuri eksperimentų, atliekamų žemojoje Žemės orbitoje, trukmę pailgintų nuo 3 mėnesių iki 16-18 mėnesių. Tokiu būdu, ilgiau išlaikant palydovus orbitoje, galima būtų gerokai išplėsti mažųjų palydovų, paleidžiamų kaip antrinis krovinys (angl. piggyback) laisvoje vietoje greta didelių palydovų, veiklos kosmose galimybes.
Pasak projekto vykdytojų, palydovų „galiojimo“ trukmę pailginančios išbaigtos, vartojimui parengtos sistemos šiuo metu pasaulyje nėra. Tuo tarpu „CubeSat“ standartas itin sparčiai populiarėja – gausėja universitetų ir organizacijų, siūlančių įvairius palydovų komponentus ar norinčių savarankiškai atlikti eksperimentus kosmose.
Tačiau, net jeigu KTU specialistų vystomos orbitinio manevravimo sistemos idėja ir nepasitvirtintų, universitetas ir partneriai neliks prie suskilusios geldos: „Bus sukurta infrastruktūra Lietuvoje, sujungtos kelios organizacijos, turinčios skirtingas kompetencijas. Bus sukurta laboratorinė įranga, technologijos, sukaupta žinių bazė. Taip pat, savaime sukuriamas klasteris, atliekantis konkrečias veiklas kuriant bendrą produktą ar teikiant paslaugas“, - tvirtinama projekto aprašyme.
