- Vadovaujate organizacijai, vienijančiai žymiausius Lietuvos ir savo veikla su Lietuva susijusius užsienio mokslininkus. Kam yra skirtas jų darbas? Mokslininkai patenkina savo profesines ambicijas, tačiau ar realią jų darbo rezultatų naudą jaučia žmonės?
- Be jokios abejonės, visuomenė gauna daugiausiai naudos. Jei atidžiau išanalizuosime įvairius mokslo procesus, tai pamatysime, kad jie visuomet prasideda nuo fundamentinių mokslinių tyrimų, nepertraukiama grandine pereina į taikomuosius mokslinius tyrimus, eksperimentinės plėtros darbus ir baigiasi inovacijomis. O inovacijos kuria papildomą pridėtinę vertę, kitaip tariant, didina pelną. Jei auga pelnas, vadinasi, žmonės tuos produktus vartoja ir jie jai yra naudingi. Tad moksliniai tyrimai ir visuomenė yra tiesiogiai susiję, todėl visiems jos nariams turėtų rūpėti, kaip dirba mūsų mokslininkai, kokia yra tiek jų, tiek jų atliekamų darbų kokybė.
- Lietuvoje gajūs mitai, kad mokslininkų darbas ties teorine dalimi ir baigiasi. Ar nenutrūksta ši Jūsų minėta grandinė ties fundamentiniais tyrimais?
- Ne, aš su tuo nesutikčiau. Lietuvoje yra atliekama ir gerų taikomųjų tyrimų. Visgi, reikia pripažinti, kad jei kalbame apie pažangiąsias technologijas, tarkim, vaistų, kompiuterių, elektroninių ir optinių prietaisų gamybos sritys, tai mes labai atsiliekame nuo kitų šalių. Lietuvoje jos išvystytos menkai. Tai iliustruoja mūsų statistika. 2011 m. Lietuvoje, neskaitant finansų sektoriaus, buvo sukurta produkcijos už beveik 140 mlrd. litų. Iš jų tik nepilną milijardą sudarė pinigai už pažangiųjų technologijų sektoriuje sukurtą produkciją. Tai rodo, kad Lietuvoje mes stokojame inovatyvių įmonių, diegiančių naujas technologijas ir kuriančių pridėtinę vertę. Antra vertus, mes galime pasigirti, kad labai neblogai atrodome ir pirmaujame Europos Sąjungoje pagal inovacijų diegimą ne tose „kietose“ pramonės srityse, o valdymo, vadybos sferose.
- Kokios priežastys lemia, kad Lietuvos įmonės per mažai inovatyvios? Kaltas pačių verslininkų požiūris ar reikia stipresnio valstybės įsikišimo?
- Čia galima įžvelgti dvi problemas. Lietuvoje dominuoja tradicinis verslas, tradicinė pramonė, kur inovacijos sunkiai skinasi kelią, tad sukuriamo pažangiųjų technologijų gamybos sektoriaus pridėtinės vertės skaičiai (0,2 proc. nuo 2011 m. BVP) kalba patys už save. Norint, kad šis procesas Lietuvoje vyktų sėkmingiau, valdžios skatinimas turi būti. Yra daug pavyzdžių, apie kuriuos turbūt visi esame girdėję. Lietuvoje yra kuriami penki slėniai, pagal kurių veiklos programas turi būti sukoncentruotas mokslas, verslas ir studijos. Valstybė į šias programas investavo šimtus milijonų litų ir reikia daryti viską, kad jos tikrai veiktų ir Lietuvoje atsirastų vis daugiau pažangiomis technologijomis besinaudojančių įmonių. Juk visi skaičiai yra susiję – jei mažai gaminame pažangių technologijų produkcijos, mažai jos ir eksportuojame. Taip kyla ir kita problema – mes labai atsiliekame pagal pažangiųjų technologijų produkcijos eksportą, Europos Sąjungoje lenkiame tik Bulgariją ir Graikiją.
- Diskusijose dėl Lietuvos sumanios specializacijos nuskambėjo svarstymų, kad galbūt Lietuvai neverta daug investuoti į sudėtingus mokslinius tyrimus. Esą didžiosios šalys vis tiek gali jiems skirti didesnes pajėgas, o Lietuvai būtų naudingiau pritaikyti pasaulyje jau esančias žinias. Gal tikrai toks kelias būtų paprastesnis?
- Tokių siūlymų yra. Net galima išgirsti pamąstymų, kad didžiosios valstybės ne tik Europos Sąjungoje, bet ir už Atlanto, išgirdusios, kiek mes Lietuvoje turime gyventojų, kiek tarp jų yra tyrėjų, sako, kad mums nereikėtų galvoti apie labai rimtą mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) politiką. Yra manančių, kad mūsų šaliai užtektų perimti patirtį, esančią užsienyje ir diegti ten sukurtas naujas technologijas, o patiems skirti daugiau dėmesio fundamentiniams tyrimams mūsų universitetuose, mokslinių tyrimų institutuose, kad mūsų mokslininkai turėtų pakankamai aukštą kvalifikaciją imti tas žinias iš svetur ir diegti Lietuvoje. Toks modelis yra, tačiau jei mes esame ambicinga valstybė, turėtume ir patys kurti ambicingus planus, nebūti tik naudojančia, o nekuriančia visuomene. Mano nuomone, reikia galvoti apie abu scenarijus. Turime siekti ir perimti, diegti naujas technologijas iš užsienio, bet kartu turėti ir savo ambicingų planų.
- Ar Lietuvos mokslininkai turi galimybes įgyvendinti savo pačių ambicingas mokslines idėjas? Juk jei nėra užsakymo iš verslo, o finansų tyrimams vis tiek reikia, tokie mokslininkai gali atsidurti aklavietėje?
- Taip, tai problema. Prieš kelerius metus vykusiame Europos šalių biotechnologų asociacijų vadovų susitikime Romoje, Europos Biotechnologų sąjungos viceprezidentas išsakė mintį, kad kiekvienas žmogus turi būti atsakingas tik už savo darbą. Negalime tikėtis iš mokslininko, kad jis sukurs fundamentines žinias, užpatentuos taikomųjų mokslinių tyrimų rezultatą, pats atliks eksperimentinę plėtrą, kitaip tariant, sukurs produkto prototipą, jį viešins, atliks rinkodaros tyrimus ir, galų gale, įdiegs kažkokioje įmonėje. Tai nerealu. Mokslininkas turi atlikti savo darbą iki produkto patentavimo, o tuomet jį tęsia atitinkamai kiti žmonės – mokslo vadybininkai, rinkodaros specialistai.
- Pagrindinis mokslininkų vertinimo kriterijus – parašyti straipsniai, mokslinės publikacijos. Galbūt vertėtų daugiau dėmesio skirti praktikoje pritaikomiems jų darbo rezultatams?
- Viskas priklauso nuo to, kas yra vertinama. Jei tai - mokslininkas, mokslo darbuotojas, tai jis turi atsiskaityti už mokslo rezultatus, kurie, jei kalbėsime apie tiksliuosius mokslus, daugiausia ir yra moksliniai straipsniai. Jei kalbame apie humanitarinių, socialinių mokslų atstovus, jų darbo rezultatas gali būti monografija, knyga, kolektyvinis leidinys. Be šito išsiversti niekaip negalime. Jei nebus mokslinių straipsnių, nebus žinių kūrimo, ir grandinė, vedanti nuo mokslinių tyrimų iki inovacijų, automatiškai nutrūks.
- Jei mokslininkas turi idėją, kuri gali būti pritaikyta ir komerciškai, ar jis gali ją aprašyti moksliniame straipsnyje, prieš prasidedant ją įgyvendinti? Juk taip jis gali išduoti komercinę paslaptį.
- Nemanau, kad tai didelė problema. Daugelio viešų mokslinių publikacijų rezultatai buvo sėkmingai panaudoti komercinėje veikloje, jei tai apskritai buvo įmanoma. Nematau čia didelės priešpriešos. Aišku, jei mokslininkas linkęs į komercines veiklas ir numato, kad jo tyrimų rezultatai gali būti komerciškai naudingi, jis gali nuspręsti pristabdyti straipsnio publikavimą ir imtis patentinės veiklos. Dažniausiai tai yra du skirtingi žmonių tipai. Jei kalbame apie individualų mokslininką, jį vertinant turėtų dominuoti mokslinės veiklos rezultatai. Kai minime instituciją, turėtų atsirasti ir papildomi vertinimo kriterijai: ar ta organizacija, pasitelkdama įvairius darbuotojus, ne tik mokslininkus, bet ir technologijų perdavimo specialistus, vadybininkus, sugeba mokslinius rezultatus sėkmingai panaudoti savo instituciniam „verslui“, ar tokiu būdu gauna papildomų pajamų ir kaip apskritai institucijoje organizuotas bendras darbas. Bet aš dar kartą pakartosiu, mokslininkas turėtų būti vertinamas pagal mokslinę produkciją.
- Kokiose srityse Lietuvos mokslininkai yra stipriausi? Kokie mūsų didžiausi pasiekimai tarptautiniame kontekste?
- Vertinant tai, kiek žinomi mūsų mokslininkai, kiek yra cituojami jų darbai, turėtume kalbėti apie mūsų fizikų, molekulinės biologijos, biotechnologų pasiekimus. Daug spausdinami ir mūsų technologinių mokslų atstovų darbai, tačiau pastebiu ir tai, kad šis rodiklis ne visada būna lygiavertis, jei jų straipsniai patenka į užsienio, tačiau gana lokalaus pobūdžio leidinius. Šias sritis galėčiau išskirti iš vadinamųjų „kietųjų“ mokslų, o humanitarinių ir socialinių mokslų komentuoti nelabai galėčiau. Tačiau, jei pažiūrėtume į tyrėjų skaičių, pamatytume, kad Lietuvoje visgi dominuoja socialiniai mokslai. Nors turime pakankamai plačiai išplėtotą žemės ūkio pramonę, šioje srityje dirbančių MTEP darbuotojų yra mažiausiai, keturis kartus mažiau nei humanitarinių ir beveik šešis kartus mažiau nei socialinių mokslų srityse.
- Kaip auga Lietuvos mokslinė bendruomenė? Ar pritraukia naujų narių? Ar jaunimo, planuojančio mokslinę karjerą, labiau nevilioja perspektyvos užsienyje?
- Atsitinka ir taip. Nuo 2010 m. vos per vienerius metus Lietuvoje tyrėjų skaičius sumažėjo maždaug 300, tai yra, beveik trimis procentais. Kur jie dingo, bijau pasakyti. Dalis galbūt išvažiavo į užsienį, dalis gal atsisakė šitos profesijos. Lygiai tokia pati situacija yra su doktorantūra, iš kurios atėję žmonės dažniausiai ir papildo mokslininkų gretas. 2010 m. Lietuvoje buvo apginta daugiau kaip 400 disertacijų, 2011 m. – 350. Gana drastiškas sumažėjimas. Galbūt tai pasekmė to, kad per pastaruosius metus beveik dvigubai sumažėjo valstybės biudžeto išlaidos moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai. Nuo maždaug 0,35 proc. 2005 m. skirto bendrojo vidaus produkto šis skaičius sumažėjo iki 0,16 proc. 2011 m. Lietuva su Latvija pagal valstybės biudžeto dalį, nevertinant struktūrinės paramos, Europos Sąjungoje yra pačios paskutinės. Be abejonės, dabar tai kompensavo Europos Sąjungos struktūriniai fondai, bet turime nepamiršti, kad ši parama Lietuvoje nėra amžinas dalykas. Mes artėjame prie naujo finansinio programavimo periodo, derybos dėl biudžeto dar nėra pasibaigusios, bet turime suprasti, kad 2014 m. vidurys ir 2015 m. pradžia bus „juoda skylė“ MTEP finansavime. Naujos lėšos dar nebus atėjusios, o 2007-2013 m. finansiniai šios srities resursai jau bus beveik išnaudoti. Daugelis projektų, kurie turėtų būti tęstiniai, gali atsidurti nepavydėtinoje būsenoje, nes, kaip minėjau, valstybės finansavimas yra smarkiai sumažėjęs.
- Galbūt vienas iš įrankių gerinti su moksliniais tyrimais susijusią situaciją Lietuvoje gali būti sumani specializacija? Kaip vertinate šią idėją?
Turbūt daugeliui jau nebus jokia naujiena, kad 2014-2020 m. finansinei perspektyvai Europos Komisija yra nustačiusi griežtą taisyklę: jeigu ji nepatvirtina sumanios specializacijos strategijos kiekvienam iš Europos Sąjungos regionų, o Lietuva šiame kontekste yra vienas regionas, tada šio periodo struktūrinė parama MTEP Lietuvai gali būti ir neskirta. Tai yra procesas be atgalinio bilieto, tad Lietuva turi tai padaryti. Turime taip suformuoti savo sumanios specializacijos kryptį, kad ji tenkintų žvelgiant bendrai į visus Europos Sąjungos regionus. Tikėkimės, viskas baigsis sėkmingai, jei tik pavyks sutramdyti mūsų norą kaip prioritetą matyti kiekvieną sritį. To bijau. Mano patirtis rodo, kad kai būdavo nusileidžiama, viskas, kas tik yra Lietuvoje, būdavo nustatyta kaip prioritetai. Turime sugebėti susitelkti ir suprasti, kad net ir paskelbus vieną prioritetą, kiekviena sritis gali ir privalo atrasti nišas, kaip prisidėti prie to prioriteto plėtojimo ir įgyvendinimo.
Sumani specializacija - mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros (MTEP) ir inovacijų vystymo prioritetų nustatymas, pritaikytas kiekvienam regionui, atsižvelgiant į jo turimus ar galimus turėti konkurencinius pranašumus. Sumanios specializacijos strategijas, ruošdamosi naujam Europos Sąjungos finansinio programavimo etapui (2014-2020 m.) ruošia visos Europos Sąjungos šalys. Svarbiausi šios strategijos rezultatai bus įgyvendinti jungtiniai mokslo-verslo projektai, skirti prioritetinių krypčių ir konkrečių prioritetų plėtrai. Lietuvoje šį procesą koordinuoja Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras (MOSTA).
Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras (MOSTA) yra valstybės biudžetinė įstaiga, vykdanti mokslo ir studijų sistemos stebėseną, organizuojanti ir atliekanti mokslo ir studijų sistemos būklės analizę, teikianti mokslo ir studijų politikai įgyvendinti reikalingą informaciją ir rekomendacijas dėl mokslo ir studijų politikos tobulinimo.
