Mokslinis tyrimas nustatė, kad net ant kablio užkabinta besiranganti žuvis yra abejinga skausmui, mat jos smegenyse nėra tam reikalingų struktūrų.
Tyrimo, kurį atliko septynių mokslininkų grupė ir publikavo leidinys „Fish and Fisheries“, rezultatai rodo, kad žuvų reakcija į užkibimą ant kabliuko yra nesąmoningas atsakas, o ne reakcija į skausmą.
Jau nustatyta, kad žuvys turi nociceptorių – jutimo receptorių, kurie žmonių organizmuose reaguoja į potencialiai žalojančius dirgiklius ir į smegenis siunčia signalus, dėl kurių jaučiame skausmą.
Bet naujausi tyrimai parodė, kad vien nociceptorių buvimas nereiškia, kad vandens gyviai jaučia skausmą – jie tik sukelia nesąmoningą reakciją į grėsmę.
Naujausi tyrimų rezultatai prieštarauja ankstesniems mokslininkų darbams, tvirtinusiems, kad nociceptoriai žuvims suteikia galimybę jausti suvokiamą skausmą ir į skausmą reaguoti refleksiškai.
Ankstesnio tyrimo, atlikto Edinburgo universiteto (Jungtinė Karalystė) mokslininkų, metu vaivorykštiniams upėtakiams į lūpą būdavo sušvirkščiama rūgšties.
Mokslininkai tuomet stebėjo žuvų elgsenos pokyčius – žuvys trynė lūpą į gruntą, judėjo siūbuojančiais judesiais, kurie būdingi stresą patiriantiems gyvūnams. Tai mokslininkams buvo pakankamas įrodymas, kad žuvys junta skausmą.
Tačiau naują tyrimą atlikę mokslininkai peržvelgė per daugel metų atliktų tyrimų rezultatus ir nustatė, kad upėtakiai bei kitos žuvys turi labai nedidelį kiekį „C pluoštų“ - nociceptorių, atsakingų už skausmą.
Tyrimui vadovavęs Vajomingo universiteto (JAV) profesorius Jamesas Rose'as taip pat nustatė, kad žuvų smegenyse nėra išsivysčiusios smegenų žievės, reikalingos skausmui justi, taigi, jos nejaučia skausmo taip, kaip jaučiame mes.
Mokslininkas padarė išvadą, kad žuvims būdingas nesąmoningas, esminio instinkto atsakas, tačiau tai nereiškia, kad jos sąmoningai jaučia skausmą.
Taigi, profesoriaus manymu, ankstesniame tyrime stebėtas upėtakių elgesys buvo sukeltas ne nepatogumų dėl skausmo, nes žuvys jo tiesiog negali jausti.
Naujame tyrime taip pat remiamasi kitu turimu, kuris buvo atliekamas gaudant žuvis kabliuku ir vėliau jas paleidžiant. To tyrimo autoriai nustatė, kad žuvys tučtuojau po paleidimo ar praėjus kelioms minutėms vėl užsiimdavo įprastine veikla ir maitindavosi, nepablogėjo ir jų ilgalaikis išgyvenamumas – tai rodo, kad žuvys skausmo nejaučia.
Kitas mokslininkų grupės narys, prof. Robertas Arlinghausas, sakė, kad manymas, jog žuvims skauda, ilgus dešimtmečius trukdė moksliniams tyrimams ir gadino meškeriotojų įvaizdį.
„Manau, kad žuvų gerovė labai svarbi, bet taip pat manau, kad ne mažiau svarbu yra žvejyba bei mokslas. Esama daug konfliktinių duomenų, susijusių su skausmu ir klausimu, ar žuvims skauda, o žvejai dažnai vaizduojami kaip žiaurūs sadistai. Tai yra nereikalingas socialinis konfliktas“, - sakė mokslininkas.
