Po mėnesį trukusio kruopštaus darbo Klaipėdos universiteto ir Kaišiadorių muziejaus archeologinės ekspedicijos dalyviai pelkėje prie Bajorų kaimo (Elektrėnų sav.) aptiko unikalių radinių – maždaug 80 cm gylyje rasta žmonių kaulų ir stiklo karolių vėrinys.
Ekspedicijos vadovas archeologas Vykintas Vaitkevičius spėja, kad radiniams gali būti apie du tūkstančius metų, jie užmena mįslę, kodėl mirusiųjų kaulai kartu su papuošalais buvo sumesti į šiandien pelke virtusio ežero dugną.
Anot antropologo Šarūno Jataučio, Bajoruose aptiktos sutrupėjusių kaukolių dalys, dantys, šlaunikauliai ir kitos skeleto dalys priklauso keliems skirtingo amžiaus žmonėms. Praėjus kiek laiko po mirties sulaužyti jų kaulai buvo sumesti į vandenį kartu su mėlyno stiklo emalio karoliais, kurie apie III–IV a. į mūsų kraštą, matyt, iš Romos imperijos provincijų buvo atgabenti kartu su kitomis prabangos prekėmis. Į pelkę tuo pačiu metu pateko ir viena kita vietoje nulipdyto molinio puodo šukė.
Bajorų kaimo pelkėje rasti radiniai – ypač reti. Jie pirmą kartą tyrinėjami taip kruopščiai: nusausinę tiriamą vietą, visą žemę plaudami ant 2–3 mm tankio sietų, archeologai turi galimybę užfiksuoti kiekvieną detalę, surinkti kuo daugiau duomenų apie nežinomą baltų kultūros paprotį. Iki šiol Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse buvo randama tik vandenin paaukotų geležies amžiaus ginklų, darbo įrankių ir papuošalų.
Šiandien dar neįmanoma pasakyti, ar Bajoruose rasti mirusiųjų kaulai buvo palaidoti vandenyje, ar tai aukojimo pėdsakai. Nuostabą kelia faktas, kad praėjus tūkstantmečiui toje pačioje vietoje kartu su įvairiais XIV a. pabaigos – XV a. dirbiniais buvo berami sudegintų mirusiųjų palaikai. Tokiu būdu nuošali, šiandien mažai kam žinoma pelkė prie Bajorų kaimo atverčia nežinomus senovės kultūros puslapius. Čia auga archeologų karta, kuri Lietuvos praeities paminklus tiria su ypatingu atidumu ir pasišventimu.
