Tokiais atvejais, kai skaitai apie „savus“ ir „kaimyninius“ mokslus, natūraliai tekste ieškai „savų“ arba savo „cecho“, kaip priimta sakyti Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete. Šiuokart mano ieškomas cechas, deja, paneigtas. Perfrazavus buvusį Lietuvos mokslo tarybos pirmininką profesorių Eugenijų Butkų, jame ne tik nėra meistrų („ten jokio mokslo nėra“), bet ir jo pavadinimas – edukologija – neturi atitikmens pasaulyje, taigi yra „nesusipratimas, netgi skandalas“.
Dabar gailiuosi, kad prieš aštuonerius metus neįsiklausiau į kolegos, geriau išmanančio profesoriaus E.Butkaus požiūrį į edukologiją, patarimą papasakoti gamtos mokslų profesoriui, tuomet irgi ėjusiam Mokslo tarybos pirmininko pareigas, kodėl vadinamas edukologija ir ką jis tiria. Tąsyk jaučiausi perdėm droviai (turėjau palyginus šviežią „dr.“) ir, be to, dar tikėjau, kad profesorius, jei ko nors nežino, ims ir sužinos. Tai tik laiko klausimas.
Edukologijos terminą „pasigavo“ ir kelios akademinės bendruomenės, jis buvo pradėtas vartoti Olandijoje ir Australijoje. Deja, neprigijo. Sunku tiksliai pasakyti – kodėl. Gal todėl, kad vien tik fenomenologija grindžiama paradigma susiaurintų ugdymo mokslo ribas, o gal todėl, kad prarasti pozityvistų bei bihevioristų įtvirtintas ir neva nejaučiančias krizės pozicijas atrodė labai rizikinga. Pagal mokslininkės aprašymą galima įsivaizduoti, kad tai turėjo būti gana artima žinojimo sociologijos, o iš dalies ir socialinės psichologijos tyrimams. Ugdymo mokslą plėtoti buvo numatoma siejant žinojimo ugdymą(si) su įvairių socialinių-edukacinių struktūrų analize.
Žodžiu, edukologijos terminas liko tarpti siauruose ratuose, o tradiciškai anglų kalba buvo vartojama „Education sciences“. Bet nuostabu yra tai, kad Lietuvoje panašiu metu, gal šiek tiek vėliau, nors tikrai ne šios mokslininkės idėjų pagrindu, gimė artima mintis, kaip vaduotis iš ugdymo mokslą – pedagogiką – ištikusios krizės. Tik Lietuvoje krizė buvo susijusi su ideologijų kaita ir seno turinio keitimu, atsikratant utopinių ir ilgainiui visiškai sukompromituotų komunistinio ugdymo ir jo mokslo idėjų. Tai buvo labai svarbi priežastis, bet ne vienintelė. Galima teigti, kad tai buvo racionali įžvalga, naujo pulso pajauta, galiausiai - nauja idėja, kaip geriausiai spręsti sovietinės pedagogikos mokslo saulėlydžio ir naujos laisvos visuomenės ugdymo mokslo kūrimo problemą, kurios reikalavo laikas, nes iš principo toje senoje pedagogikoje buvo visko, taip pat ir gero turinio, tačiau XXI a. išvakarėse neaprėpiančio naujovių.
Galima klausti, kas tos idėjos ir siūlymo autorius ir ar įžvalgos, gimstančios tuo pačiu metu, kaip ir daugelį metų laisvame pasaulyje brandintos, neliudija meistro rankos? Tikėdamasi pritarimo, galiu išduoti, kad meistro vardas – prof. Leonas Jovaiša. Šalia naujo termino jis paliko vartoti ir kitą, lietuviškesnį atitikmenį – “ugdymo mokslas”, kurį, kaip ir “edukologijos” atveju, verčiame į anglų kalbą kaip “Education Sciences”.
Kita, nepaprastai stipri meistro ranka pasirodė esanti moters – daktarės Meilės Lukšienės, subūrusios pedagogikos pertvarkos grupę, numačiusios scenarijus, palikusios daug prasmingų tekstų, svarbių ir edukologiniu, ir kultūriniu požiūriu. Juos veikiausiai skaitys dar ne viena karta, nors ir itin skubriai keistųsi technologijos, rastųsi nauja simbolika, naujos vertybės. M. Lukšienės mintys nesensta. Taip jau nutiko, kad tie tekstai labai plačiai ir giliai koduoja esminę ugdymo informaciją. Žinoma, čia galima prieštarauti: o kur proveržis? Europinis ir globalus pripažinimas? Manau, kad jis tikrai ir europinis, ir globalus, tik ne todėl, kad paviešinta tarptautiniam akademiniam pasauliui ir plačiai cituojama, o todėl, kad visiškai kito lygio, neabejotinai aukščiausio lygio, bet orientuoto, pirmiausiai, į Lietuvos kultūros ir edukacijos problemų sprendimą. O jei reikia tarptautinių ekspertinio įvertinimo faktų, galima dar pridėti, kad daktarės sumanyta ir jai padedant surašyta švietimo koncepcija pertvarkos pradžioje (1992) ES ekspertų 2005 m. buvo pripažinta kaip visiškai unikali, matyt, neatsitiktinai šiuos metus UNESCO paskelbė daktarės Meilės Lukšienės vardo metais.
Drįstu galvoti dar ir apie tai, kad yra nerašytas kiekvienos mokslo krypties etikos kodeksas. Teisinga kritiškai žvelgti į jį, kai kalbama apie edukologiją, manant, kad bet koks su jos pagrindu – pedagogikos mokslu- susijęs kodeksas yra prievartinis ir disciplinuojantis, užuot būtų ugdantis ir kuriantis, taigi dogmatiškas, palaikantis hierarchinę struktūrą ir stagnacinę sąmonę, kuri neleidžia tyrinėti ir atitinkamai ugdyti kūrybingus mokslininkus. Pati labai mėgstu pasauliui paskleistą Foucault mintį apie pedagogiką kaip disciplinavimo režimą. Ir vis tik šiuokart edukologijos mokslininkų laikysenoje matau padorumą, nebylų susitarimą nepiktnaudžiauti savo pozicijų galiomis, dirbti tyliai, dažnu atveju viduje atgailaujant už sovietinės praeities klystkelius bene labiausiai ideologizuotame praeities moksle. Akivaizdu, kad edukologinis santūrumas proveržio, matuojamo citavimu, neužtikrina, ir tai tiesa, nors jei reikia tik statistikos, tarptautinėje erdvėje lietuvių edukologinės veiklos apstu, mokslininkai kad ir negausiai, bet cituojami, jau nekalbant apie dalyvavimą tarptautinėse konferencijose, projektuose, tyrimuose. Tik ar mokslui egzistuoti ir garantuoti pažangą būtina sąlyga yra proveržis į tarptautines erdves. Jei vaikysimės naujausių mokslo žaidimo tendencijų – taip, o jei galvosime tiesiog apie sąžiningą mokslą, kuriam moderniame pasaulyje darosi vis sunkiau, ypač kai socialiniai ir humanitariniai mokslai kaip niekad aktyviai imami stumti į antrą planą – vargu.
Minėtiems mokslams nepalyginamai sudėtingiau egzistuoti pragmatiniame kontekste, kai tendencijas diktuoja verslas, humanitariniai įvairių šalių universitetai priversti komercializuotis. Deja, rečiau tam, kad būtų kuriamas naujas mokslo produktas, ir dažniau tam, kad vyktų viešinimas, sklaida, tam tikra prasme – naujoji propaganda. Ne vieno mokslininko tyrimai rodo, kad finansinė investicija į technikos ir gamtos mokslus duoda greitą rezultatą, kai tuo tarpu tokia pati investicija į socialinius ir humanitarinius greitų ir aukštų rezultatų nelemia, nes visiškai kita mokslų specifika. Tai ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio mokslo problema: kaip įtikinti mokslo politikus ir finansuotojus, kad socialiniai ir humanitariniai mokslai yra labiau priklausomi nuo konteksto, o dažnai tik jame ir aktualūs. Taigi jiems turi būti taikomi kiti vertinimo rodikliai. Taip pat diskutuotinas ir tarptautiškumo terminas. Ką jis tyrimų varžybose reiškia: tarptautinį žinomumą ar mokslo standartų, kriterijų lyginimą, – svarsto kitų šalių, bet ne Lietuvos mokslininkai ir mokslo politikai.
Savita specifika ir edukologijos mokslo, nuo kurio priklausys daugelis ateities kartų daromų sprendimų, o ypač kur link pasuks žmogaus sąmonė realizuodama savo potenciją, reprodukuodama savo žinias ir produkuodama naujas, plėtodama kultūrą. Tai didžia dalimi yra edukologų atsakomybė, jie laužo galvas visame pasaulyje, ieškodami išeities iš esamos padėties, pagarsėjusios šio mokslo ribų nesuvaldoma plėtra bei atsiradusiais greito vartojimo ir brikoliažiniais taikomaisiais tyrimais ir dėl to augančiu nauju rūpesčiu. Tokių kūrėjų gausėja, jų galima rasti įvairiausio lygio ir stiliaus, turinčių įvairius principus. Ir matomi tokie faktai, kai žinomi pasaulyje mokslininkai šalinasi publikuotis pripažintų duomenų bazių leidiniuose. Bepigu, kai jie jau žinomi, tačiau tikėtina ir tai, kad keliamas kitas, nei daugumos principas – nesitaikstyti su šiais mokslo ir tyrimų apskaitos bei konkurencingumo skatinimo procesais. Juoba kai kasdien, greičiausiai ne mane vieną, o daugelį akademinio pasaulio žmonių pasiekia siūlymai spausdintis recenzuojamuose tarptautiniuose mokslo leidiniuose, kurie puikuojasi žinomose bazėse. Tuoj pat, tik sumokėjus šiokią tokią sumą. Padorumas vis dar iškyla į pirmą vietą, tik kažin kiek išsilaikys, kai mokslo globalizacijos tendencijos lipa ant kulnų.
Naujų mokslo varžytuvių akivaizdoje edukologijos mokslininkų veiklą Lietuvoje LMT pirmininkas apibūdina itin griežtai ir lengvai, kaip ne mokslą. Ar tai pranašiška LMT pirmininko įžvalga, ateitis parodys, bet šiandien ji skamba neadekvačiai. Toks „Veido“ ir LMT bendro projekto rezultatų viešinimas, kai mokslas, kurio reformos pradininkės vardu UNESCO pavadina šiuos metus, apibūdinamas kaip „nesusipratimas“ akivaizdžiai yra naujosios, pragmatiškos Lietuvos akademinės kultūros išraiška. Ką gi, verta pasveikinti Lietuvos akademinį pasaulį su tokiu vaisingu šių metų „nesusipratimu“.
