Seksas suteikia galimybę kirmėlėms apsiginti nuo parazitų, žurnale „Science“ skelbia mokslininkai.
Daugintis nelytiniu būdu priverstas kirmėles įveikia nemaloni bakterinė infekcija, kuri kirmėlėms yra mirtina.
Mokslininkai tvirtina, kad tokie tyrimo rezultatai yra kol kas labiausiai įtikinantys duomenys, patvirtinantys pagrindinę evoliucinės biologijos taisyklę.
Pagal šią teoriją, seksas atsirado dėl to, kad suteikia organizmams galimybę sukurti naujas savo genų kombinacijas taip išsaugant pranašumą prieš parazitus, rašo bbc.co.uk.
Seksas kaip reiškinys jau seniai glumino evoliucinės biologijos specialistus. Nelytinis dauginimasis, kuomet gyvūnai klonuojasi, iš pirmo žvilgsnio yra kur kas efektyvesnis – organizmui nereikia ieškoti su kuo poruotis, stengtis vilioti, kovoti su konkurentais ar rizikuoti užsikrėsti lytiškai plintančiomis ligomis.
Be to, jei jau organizmas išsivystė iki tokio amžiaus, kai gali daugintis, tai labai tikėtina, kad jo genai ir taip yra aukščiausios rūšies. Tai kam gi stengtis praskiesti geruosius savo genus su potencialiai prastesniais kito organizmo genais?
Ir visgi seksas egzistuoja, o lytiniu būdu dauginasi didžioji dalis gyvūnų ir augalų.
Biologų manymu, atsakymą gali pateikti parazitai. Jie sudaro sąlygas, kuomet, nepaisant visų sekso trūkumų, organizmui yra naudinga savo genomu pasidalinti su kitais organizmais.
Dėl genų sumaišymo gaunamas palikuonis su nauja genų kombinacija, kuri galimai geriau nei ankstesnės kombinacijos ginsis nuo parazitų atakų.
Genetinės „ginklavimosi varžybos“ tarp parazitų ir šeimininkų paprastai aprašomos pasitelkiant Raudonosios karalienės – Lewiso Carollo knygos „Through the Looking-Glass“ herojės – pavyzdį, kurį pirmasis panaudojo biologas Leighas Van Valenas.
Mokslininkui analogija pasirodė tinkama siekiant nusakyti kaip rūšys turi nuolat vystytis, kad viena nuo kitos neatsiliktų.
Tačiau, nepaisant teorijos populiarumo, iki šiol būta nedaug ją patvirtinančių įrodymų.
Biologai jau buvo pastebėję, kad organizmai labiau linkę daugintis lytiškai jeigu aplinkoje esama daugiau parazitų. Tačiau nebuvo bandymo tiesiogiai manipuliuoti organizmų lytiniu gyvenimu siekiant nustatyti, ar jis didina atsparumą parazitams.
Būtent tai ir padarė Indianos universiteto (JAV) mokslininkai, atlikę tyrimus su apvaliosiomis kirmėlėmis Caenorhabditis elegans.
Mokslininkai genetinės inžinerijos būdu sukūrė du kirminų tipus – kai kurie galėjo daugintis tik lytiškai, o kiti galėjo tik klonuoti save.
Mokslininkai stebėjo kaip kirminai gyvena Serratia marcescens bakterijų pilnoje terpėje. Šios bakterijos apsigyvena kirmėlių žarnynuose ir iš jų išplinta į visus organizmo kampučius, taip jį sunaikindamos iš vidaus.
Penkiose skirtingose populiacijose lytiškai besidauginę kirmėlės sėkmingai išgyveno 20 kartų, o save klonavusieji gyvūnai greitai žūdavo.
„Laboratorinės sistemos yra žavingos tuo, kad jomis galima manipuliuoti ir įrodyti, kad teorija gali būti teisinga“, sakė evoliucinės biologijos specialistas Aneilas Agrawalas iš Toronto universiteto (Kanada).
Dr. A. Agrawalas eksperimentus pavadino „elegantiškais“, nes jie suteikė mokslininkams galimybę pademonstruoti, kad besiklonuojančių gyvūnų žūtį sukėlė ne paprastas parazitas, o kartu su kirmėlėmis evoliucionavęs parazitas.
Tam mokslininkai panaudojo dvi skirtingas bakterijų linijas: vienos buvo nepakitusios, laikytos šaldiklyje, o kitos ilgą laiką gyvavo kartu su kirmėlėmis ir kartu adaptavosi.
Svarbiausia šio eksperimento išvada – kad „bakterijos tapo vis labiau ir labiau užkrečiamomis, tačiau besiklonuojančios kirmėlės netapo vis labiau atspariomis, todėl jos išnyko“, sakė tyrimui vadovavęs Indianos universiteto evoliucinės biologijos specialistas Levi Morranas.
„Mane tai labai sužavėjo; manau, kad tai tikrai šaunu. Tačiau išlieka klausimas ar taip iš tiesų vyksta realiame pasaulyje – negalime to pasakyti pagal laboratorinių sistemų duomenis“, sakė mokslininkas.
Tačiau jis pridūrė, kad visų pirma svarbiausia buvo pademonstruoti, jog esant sąlygoms, kuomet seksas padėtų apsisaugoti nuo parazitų atakų, jis ir padeda.
