Paukščių kilmė daugelį metų buvo viena iš ginčytinų temų evoliucinėje biologijoje. Pastaruoju dešimtmečiu mokslininkai vieningai tvirtino, kad paukščiai yra dinozaurų terapodų grupė, išsivysčiusi mezozojaus eroje. Tokia versija apie artimus ryšius tarp paukščių ir dinozaurų buvo pirmą kartą pasiūlyta XIX a. Vokietijoje, atradus primityvų paukštį archeopteriksą (archaeropteryx litographica).
Pirmykštis paukštis archeopteriksas yra tikra driežų ir paukščių požymių mozaika. Pavyzdžiui, driežams priskiriamos savybės yra ilga uodega, driežų tipo pakaklė, žandikaulis su dantimis. O paukščiams būdingi bruožai – tai, visų pirma, sparnai su plunksnomis ir kojos, turinčios ypatingą, tik paukščiams būdingą, sąnarį. Dėl šios priežasties archeopteriksas ilgą laiką buvo vienintelis gyvūnas, siejantis paukščius ir dinozaurus.
Viskas apsivertė aukštyn kojomis, kai šių metų pradžioje Rytų Timore esančiame Džerimalai urve mokslininkai iš Australijos nacionalinio universiteto atkasė suakmenėjusius tolimo archeopterikso protėvio hesperornito (hesperornite yabia) palaikus su netoliese esančia kiaušinių perėjimo vieta, kurioje rasta, kaip spėjama, proto-archeopterikso kiaušinių liekanų.
Detalesni tyrimai privertė nustebti viso pasaulio archeologų bendruomenę
Pirminio biostruktūrinio tyrimo metu paaiškėjo, kad hesperornitas savo prisitaikymo būdu buvo belytis – jis neturėjo patinėliams ir patelėms būdingų pastaibio srityje esančių lytinių liaukų. Išoriškai nebuvo aptikta jokių rudimentų, leidžiančių daryti išvadas apie tiriamojo objekto dauginimosi organus.
Johannas Krause iš Tiubingeno universiteto Vokietijoje ir jo kolegos iš Didžiosios Britanijos ištyrė kelių kiaušinių chitininį apvalkalą, ieškodami mažų išdžiūvusio sekreto ir audinių mėginių. Taikydami modernias DNR technologijas, jie išgavo pakankamai hesperornito DNR, kad galėtų nustatyti genomo seką. Tyrimų išvados šokiravo visus evoliucijos teorijos šalininkus.
Palyginus genomą su 17 šiuolaikinių gyvybinių baltymų atmainų, nustatyta, kad senasis ir naujasis genomas skiriasi tik 97 iš apytiksliai 4,6 mln. DNR bazių. Pasak Johanno Krauses, hesperornito DNR genomo seka labiau priminė aukštesniųjų augalų nei gyvūnų seką. Mokslininkų žvilgsnis nukrypo į vabzdžiaėdžius augalus, kurių DNR grandinė atitiko proto-archeopterikso charakteristikas. Paaiškėjo, kad vėlyvojo triaso periodu augęs orchidėjinių šeimai priklausantis plėšrusis augalas dionaea trepens turėjo tą pačią pereinamąją x zigotą, būdingą tiek augalams, tiek gyvūnams. Minėtoji x zigota, pasak genetikos specialistų, savo gyvenimo ciklo metu suskaidė atpažįstamąją dvigrandę RNR į chitino ir celiuliozės bazes, kas, mokslininkų manymu, ir nulėmė paukščių mutavimą bei atsiskyrimą nuo augalų. Hesperornitas jau turėjo plunksnas, kurios savo sandara atitiko vėlyvojo triaso vabzdžiaėdžio augalo cephalotus follicularis šonines šakeles.
Pagrindinę hipotezę mokslininkai pagrindė bazine reflekso kilmės teorija ir vertigo mechanizmu, kuris, jų manymu, galėjo susiformuoti „keliaujančiose“ sėklose per šimtus tūkstančių metų. Paukščių kilmės iš aukštesniųjų augalų teoriją patvirtino ir kladistikos evoliucinių ryšių analizės metodas, tačiau, be hesperornito paukščių išsivystymo iš augalų versiją patvirtinančios fosilijos iki pastarųjų metų buvo ypatingai retos.
Atrastos hesperornito sėklų fosilijos Rytų Timoro Džerimalai provincijoje suteikė šiai sričiai naujų duomenų. „Tyrimų rezultatai pribloškė mus visus, tačiau filogenetinė ekspertizė išsklaidė visas abejones – paukščiai yra tolimi augalų provaikaičiai“, – teigė Johannas Krause.
Įspėjame - nevertinkite šios žinutės rimtai. Tai buvo balandžio 1-osios pokštas.
