Žmonės panašiu būdu ,,medžioja“ nuo neatmenamų laikų. Gudresnis urvų gyventojas pastebėjo, kad varpinių žolių sėklas galima valgyti iš karto, o kitas, grūdingesnes, verta išlukštenti, pasėti ir išaugs daugiau grūdingųjų.
Tai buvo pirmieji selekcininkai. Tada juos vadino magais, burtininkais: ,,Matai, pas jį viskas auga daug geriau. Tikras raganius.“ Bet taip atsirado rugiai, kviečiai ir kitos grūdinės kultūros.
Šiuo metu nė vienas žmogaus auginamas augalas ar naminis gyvulys nėra toks pats, koks buvo prieš 500 ar 10 tūkst. metų. Nepasikeitė tik gyvatės, kai kurios žuvys ir miško grybai.
Bet lašišos ar upėtakiai, kuriuos valgome, – jau selekcininkų darbas, o kai kurias žuvis, pavyzdžiui, pangasijus, sukūrė tie mokslininkai, kurie kryžmina vienų rūšių atstovus su kitais, siekdami išvesti tokius, kurie greičiau augtų ir teiktų didesnę naudą. Pavyzdžiui, veidrodinis karpis. Jis beveik neturi žvynų, todėl, gindamasis nuo aplinkos, išaugina storą poodinių riebalų sluoksnį. Bet be žmogaus pagalbos gamtoje jis, toks rambus ir riebus, išlikti neturėtų jokių galimybių.
1972 m. Nobelio taikos premija buvo skirta Normanui Borlaugui, kuris išaugino kviečius trumpu storu šiaudu: nuo audrų negula, varpa stora, pilna grūdų. Jis atrinko labai derlingus kviečius ir juos sukryžmino su žemaūgiais. Kodėl jam paskyrė būtent Taikos, o ne kokią kitą Nobelio premiją? Todėl, kad sotūs žmonės, sočios tautos gyvena taikiau. Galbūt pastebėjote, kad Lietuvoje kiauliena jau retai turi storą lašinių sluoksnį, kuris anksčiau buvo didžiausias augintojo pasididžiavimas? Dabar turi daug daugiau raumenų. Tai taip pat augalų kryžminimo – mėsingų su greitai augančiais ir liesais – rezultatas.
Dirbdamas su gyvuliais ar grūdinėmis kultūromis, selekcininkas gali tikėtis rezultatus pamatyti iki savo gyvenimo pabaigos. Su medžiais – kitaip. Jie auga ilgai, vaisius pradeda nokinti vėlai, tad galutinį atrankos ir kryžminimo rezultatą pamatys tik selekcininkų vaikaičiai. Jeigu lenkų prof. Szczepanas A. Pieniążekas nebūtų įsikišęs į obels genomo struktūrą, neturėtume sultingų, skanių obuolių nei Kalėdoms, nei Velykoms, nei kasdienai žiemą ir pavasarį.
Profesorius padirbėjo su obels genomu, ir turime obelis, kurios išauga greitai, bet ne ką aukštesnės už žmogų, po ketverių penkerių metų veda vaisius. Tų obelų jau yra ir Lietuvoje. Dar ne viskas su jomis gerai, jos tobulinamos toliau, bet kai dabar verslininkai atskraidina obuolius iš Pietų, mūsų rinkoje jie jau susiduria su „kieta“ vietos konkurencija, daugiausia iš Lenkijos, kuri, tik pamanykite, tapo stambia vaisių augintoja! Ačiū profesoriui. Žinoma, graudu žiūrėti į krūvas mūsų tradicinių obuoliukų, kurie kartais būna visai neblogi, su jai išaugome, kitokių net neįsivaizdavome, o dabar guli krūvomis net nuo žemės nepakelti, jų net praeivis nepasiims. Mums Lietuvoje tenka mokėti mokestį už tai, kad ne mes, o kiti progresuoja. Pėsčiasis automobilio nepasivys.
Ko bijome, to ir nekenčiame
Selekcininkus žmonės supranta, todėl jų nebijo. Visai kitaip yra su genų inžinieriais – tais, kurie eina trumpesniu ir greitesniu keliu, įsikišdami į organizmo prigimties kodą. Genų visuma – tai dviguba organinių rūgščių spiralė, siūliukas, glūdintis ląstelės branduolyje. Jis toks mažas, kad genų nematome net galingiausiais mikroskopais. Galime matyti tik geno vietą chromosomoje – ląstelės branduolyje.
Toks neišpasakytai mažas daiktas, bet žmogus išmoko jį karpyti, pašalinti vieną dalį arba įterpti kelias kitas. Stebuklas! Genetinis kodas yra universalus visų gyvų organizmų pasaulyje – ir bakterijų, ir žmonių, ir krokodilų. Iš jų galima daryti naują mezginį ir naujas organizmas bus kitoks. Taip netrukus bus gydomos visos ligos.
Kadangi genetikų darbas paprastam žmogui visiškai nesuprantamas, jį net parodyti ar pamatyti sunku, jų bijoma. O ko bijoma, to ir nekenčiama. Taip buvo nuo amžių amžinųjų. Kino filmų apie pusiau išprotėjusius mokslininkus, kuriančius visokias pabaisas, pasirodo kasmet po kelis. Kodėl? Tokie filmai glosto mūsų savimeilę. ,,Aš nors nemokytas, bet tokių dalykų nedarau. Vadinasi, aš normalus, nesu atsilikęs“, – taip mąstant lengviau gyventi.
Būtent todėl visame pasaulyje kilęs galingas judėjimas prieš genetiškai modifikuotus organizmus (GMO) nė kiek ne mažesnis negu judėjimas prieš Žemės atmosferos atšilimą. Tarsi atšilimas nebūtų gamtos jėgų žaislas.
Toje neva kovoje su Žemės atšilimu nedalyvauja rimti geografai ir meteorologai, tik politikai – jiems reikia gauti balsų – ir nemažai jaunimo. Kovojant su atšilimu, mažiau dėmesio kreipiama į kitą, labai realų, labai tikrą pavojų – taršą. Net ir atšilimu susirūpinęs žmogus nepasivaržys numesti į patvorį tuščios kokakolos skardinės – ,,kas čia tokio, viena skardinė“ – ir mūsų ežerai, upės, pamiškės, miškai, pievos prisipildo tuščių dėžučių, sudilusių padangų, popierių, butelių.
Vandenynuose, prisiriję plastikinių maišelių (jiems atrodo, kad tai medūzos) ir pusiau apnuodytų žuvų, miršta delfinai. Protesto prieš GMO judėjimo dalyviai tie patys – energingi politikai ir sielvartaujantis jaunimas. Rimtų biologų tokiuose sąjūdžiuose nėra. Nes jie žino teisybę.
Bet kodėl genetiniams pokyčiams priešinamasi net pačiuose aukščiausiuose lygmenyse – Vyriausybėse, Europos Sąjungos vadovybėje, Vokietijoje, kur į valdžią ateina žalieji? Vis ta pati nežinomybės baimė. Siaubas, mus lydintis nuo tamsybės laikų. Kažkas išgalvojo, kad genai gali ,,ištrūkti“ – lyg tai būtų žiurkės – arba apkrėsti. Ir katinas išaugs dramblio dydžio. Arba kad vartojant produktus, kuriuose yra GMO, mums išdygs uodegos. Britų geltonoji spauda choru užgiedojo, kad apatinių baltinių iš modifikuotos medvilnės dėvėjimas ,,gali“ sukelti krūties spenelių vėžį. Niekas nepateikė jokių įrodymų. Niekas jų net neprašė. Bet jau kaip ir teisybė.
Jau seniai gyvename su GMO
Amerikoje ir Kanadoje auginami genetiškai modifikuoti ryžiai, kuriuose yra beta karoteno – provitamino, saugančio nuo apakimo, ir feritino – baltymų, padedančių kaupti geležį ir saugančių nuo anemijos. 2002-aisiais Zambiją ištiko sausra, derlius žuvo.
Amerika siuntė jiems kelis laivus su modifikuotomis sojomis ir kukurūzais, bet zambiečiai atsisakė laivus net į uostą įsileisti. Atsisakė bandyti atsiųstus grūdus ir atlikti kokius nors tyrimus. Geriau sutiko mirti badu. Dabar tų kultūrų sėklų įsigijo Iranas. Jo nesukontroliuosi. Nauji genetiškai modifikuoti produktai visada daug kartų kelerius metus tiriami laboratorijose, pelėms ir žiurkėms duodamos arkliškos dozės, paskui stebimi jų vaikai ir vaikaičiai. Retsykiais būna pokyčių, tuomet tiriama toliau, ieškoma atsakymų, kodėl taip atsitiko. Gal per daug privalgė? Gal mažai judėjo?
Nors Vyriausybės daugeliu atvejų žino teisybę, ji bijo rinkėjų. Teta Apolinarija, Išdūrio miestelio autoritetas, nebalsuos už tą partiją, kuri nebus prieš GMO, ir kitus ragins taip daryti. Ji girdėjusi, kad tokie produktai labai pavojingi. Tai priverčia vyriausybes veidmainiauti. Briuselį irgi. Paskelbia, kad nuo 2014-ųjų GMO bus visiškai uždrausti. Tetulė Apolinarija patenkinta.
Čia pat priimamas nutarimas apie moratoriumą, tai yra įstatymo nevykdymą kurį laiką. Nes GMO sustabdyti negalima, kaip nesustabdysi upės bėgimo. Kuriam laikui gali tik užtvenkti. Jau seniai gyvename su GMO. Kaip buvo gautas insulinas? Žmogaus genų, mūsų organizme atsakingų už hormono insulino gamybą, buvo įterpta į bakterijos genus.
Milijonai cukralige sergančių žmonių gali normaliai gyventi. Skiepai nuo kiaulių gripo irgi tik taip galėjo būti staigiai pagaminti. Dabar genetiškai modifikuotų vaistų gaminama daugiau negu bet kokių kitų. To ne tik niekas nekritikuoja – mokslininkai netgi raginami atrasti naujų vaistų kuo daugiau ir greičiau!
Šiuo metu mokslo pasaulis užgniaužęs kvapą stebi Craigo Venterio eksperimentus Amerikoje. Iš įvairių skirtingų bakterijų genų, kaip iš dėlionės plytelių, jis bando sukurti visai naują gyvybės formą. Iki šiol buvo verčiami mutuoti – keisti prigimtį – jau esantys organizmai. C. Venteris bando sukurti tai, ko nėra ir niekada nebuvo, – bakteriją, kuri gamins vandenilį – švarios energijos šaltinį.
Tas, kas tokią bakteriją pagamins, aplenks visus kitus. Bet nereikia laukti C. Venterio bakterijos. Jau dabar GMO keičia pasaulį. Sukurti organizmai, godžiai ryjantys naftą. Kai įvyksta nelaimė, nafta išsilieja iš tanklaivio (neseniai Meksikos įlankoje iš „British Petroleum“ gręžinio išsiliejo gausybė naftos), tie organizmai išbarstomi jūroje ir po kelių savaičių švaru.
Organizmai, pritrūkę maisto, žūsta, juos praryja planktonas, mailius arba jie tampa negyvu dumblu. Beje, Lietuva viena pirmųjų sukūrė tokį produktą ir jį eksportuoja. Šokolade ir visuose geruose saldainiuose modifikuoti produktai sudaro didelę dalį. Kadangi tų medžiagų patys negaminame, juos tenka importuoti ir mokėti dešimt kartų brangiau.
JAV ir Kanadoje – ten modifikuoti maisto produktai vartojami labai gausiai – į teismus buvo paduota keliasdešimt tūkstančių skundų. Neva vartojant genetiškai modifikuotus produktus kažkas susirgo alergija, kitam gimė vaikas su negalia, trečiam nusilpo rega, dar kitokių skundų buvo, ir visi skundų autoriai reikalavo kompensacijų. Jie samdė geriausius advokatus. Nė vienas skundas nebuvo patenkintas, nes nė vieno nepavyko pagrįsti.
Atvirkščiai. Medvilnė dabar labiausiai modifikuota, todėl jos gaminių atsirado daug ir jie pigūs. O jeigu vengdami modifikuotos medvilnės (o iš kur žinosime, ar ji modifikuota, ar ne?) vėl griebsimės sintetinių drabužių, ypač baltinių? Juk jie iš tikrųjų kaupia elektros krūvį ir net gali būti kenksmingi sveikatai.
Bet kodėl, paklausite, jeigu taip viskas akivaizdu, kilo toks triukšmas pasaulyje? Su dideliu liūdesiu tenka pripažinti – žmonės tebėra pilni baimių. Nė kiek ne mažiau negu prieš šimtus metų. Kai atsirado pirmieji traukiniai, prieš garvežį turėdavo joti raitelis ir trimituoti, kad visi bėgtų nuo pavojaus. Karvės neva užtrūkdavo, ligoti vaikai gimdavo. Tik tada laikraščių tiražas buvo du trys šimtai. Pamokslų klausytojų irgi ne kažin kiek. Dabar tie, kurie nugriebia televizijos laiką, ištrimituoja visam pasauliui, ir daryk su jais, ką nori.
Prof. Stefanas Malepszy, mūsų kaimynas iš Lenkijos, įvedė į agurką geną, kuris biologiškai sintetina saldumą. Išaugo agurkas, 20 tūkst. kartų saldesnis už cukrų, nelabai kaloringas, netukinantis ir be prasto metalinio prieskonio, būdingo sintetiniams saldikliams. Tai revoliucinis atradimas, tačiau žurnalas ,,Polityka“ praneša, kad Lenkijos valdžia bijo ir auginti neleidžia. Japonijoje irgi buvo išvestas toks agurkas. Valdžia ten irgi neleidžia jo platinti. Bijo. Ko? Kad saldusis agurkas ištrūks, nušuoliuos per laukus ir susiporuos su kopūstu?
Gali būti vienas kitas nelaimingas atsitikimas. Kaip važiuojant traukiniu ar automobiliu. Bet dėl to neatsisakome automobilių, traukinių ar lėktuvų. Kontrolė, be abejo, privalo būti, ir labai griežta. Bet vykdyti ją turi tik tie, kurie supranta, ką daro, ir moka kontroliuoti, o ne vien drausti.
Pažįstu mokslininkų genetikų. Mažai yra žmonių, protingesnių ir apdairesnių už juos. Atliekami ir labai egzotiški eksperimentai. Tarkim, akvariumo žuvytei įdiegiami genai, sukeliantys švytėjimą. Atrodo labai gražiai, bet tokia žuvytė negali turėti palikuonių. Eksperimentuojama, bandymai trunka ilgai, jie labai brangūs, todėl bijoti, kad bus išaugintas dramblio dydžio katinas, tolygu bijoti, kad įsibėgėjęs garvežys pakils į dangų.
Be to, genetikai turi ribas. Kol kas neįdiegsi kiaulei šimtakojo genų ir neišauginsi kiaulės su šimtu kumpių.
Lietuva laikosi Europos Sąjungos nuostatų. Buvau aš jų laboratorijose. Primena kalėjimą – šarvuotos durys, seifai. Imamasi visų apsaugos priemonių, kad modifikuoti organizmai nepabėgtų į aplinką, kol jie dar nepatikrinti. Deja, patikrinimo terminai – kada jau užteks tikrinti – labai neaiškūs. Priežastis ta pati – netikrumas, baimė. Tačiau mūsų mokslininkai šio to pasiekė, ypač sodininkystės ir daržininkystės srityse.
Išvesti saldūs pomidorai, žemai temperatūrai atsparūs rapsai ir cidonijos – į svarainius panašūs vaisiai. Bet dėl protestų, dėl nesuprantančių žmonių protestų, mūsų genetikų darbai prislopę. Viskas daroma tik laboratorijose, į laukus modifikuoti augalai neišleidžiami. Nors tu sprok.
Konsultavo dr. V. Kleizaitė ir doc. T. Česnienė
