Pradėsime nuo gerosios naujienos: Laikas yra mūsų pusėje. Vidutiniškai žinduolio rūšis gyvuoja apie 1 mln. metų prieš išsivystant į ką nors kitą ar išnykstant. Laikantis tokio mąstymo Homo sapiens galės gyvuoti dar 800 000 metų, teigia newscientist.com.
Tačiau tai galiotų jei būtume eiliniai žinduoliai. Norėtųsi manyti, kad žaidimo taisykles pakeitėme taip drastiškai, jog jos mums jau nebegalioja.
Pradėkime nuo evoliucijos. Esminiai jos elementai yra du: įvairovė ir atranka. Įvairovės pagrindas yra genetinės mutacijos, o mes, be jokios abejonės, nuo mutacijų atsiriboti negalime. „Tiesą sakant, mūsų mutacinių pokyčių greitis tikriausiai didėja“, - sakė Kalifornijos universiteto San Diege (JAV) mokslininkas Christopheris Willsas, pažymėjęs, kad dabartinėje žmonių aplinkoje žmogaus sukurtų mutagenų yra begalės.
Tačiau tikėtina, kad mes pakeitėme natūralios atrankos taisykles. Iš esmės individai, kurie yra geriau prisitaikę prie savo aplinkos, turi daugiau galimybių išlikti ir perduoti savo genus ateinančioms kartoms. Bet ar tai vis dar galioja šiandieniniams žmonėms, kuomet medicina ir technologijos taip išsivystė ir žymiai padidino visų individų galimybes išgyventi?
Panašu, kad atranka vis dar galioja. Genų analizės pažanga įrodė, kad natūrali atranka dar egzistuoja. Vienu tyrimu nustatyta, kad per pastaruosius 50 000 metų išplito apie 1800 genų variacijų. Kitas tyrimas nustatė, kad atranka šiuo laiku netgi pagreitėjo, tikriausiai dėl to, kad buvo kolonizuotas naujas pasaulis ir sukurtos sudėtingos kultūros – visa tai didina atrankos veiksnių įtaką mums.
„Nėra priežasties manyti, kad žmonės liausis evoliucionavę. Vienintelis klausimas – kaip mes keisimės vykstant evoliucijai“, - sakė Yale universiteto (JAV) mokslininkas Stephenas Stearnsas, kurio tyrimas parodė, jog žmonių evoliucija šiuolaikinėse populiacijose nenutrūko.
Be stiprių, universalių jėgų, formuojančių visą mūsų rūšį, galėtume evoliucionuoti be tikslo, tačiau net ir tokiu atveju bendras rezultatas ūbtų reikšmingas. Londono (Jungtinė Karalystė) Gamtos istorijos muziejaus paleoantropologas Chrisas Stringeris numato tolimą ateitį po kelių šimtų tūkstantmečių, kai mūsų palikuonys bus taip genetiškai ir fiziškai pasikeitę, jog negalėtų poruotis su šiuolaikiniais žmonėmis, taigi, būtų kitokia rūšis.
Tikriausiai ta rūšis būtų priskiriama hominidams, tačiau kaip tiksliai ji atrodytų galima tik spėti.
Evoliuciją pagreitintų dramatiški pokyčiai. „Pandemija galėtų greitai sumažinti žmonių populiaciją 90 procentų ar netgi daugiau“, - mano Tufts universiteto (JAV) filosofas Danas Dennettas. Priklausomai nuo to, kas sugebėtų išlikti, šį evoliucinį išbandymą išlaikę žmonės galėtų būti nauja rūšis.
Panašiai galėtų paveikti ir ekstremalūs klimato pokyčiai. O jeigu kai kurie žmonės sugebėtų palikti Žemę ir apsigyventi kitur, rūšies atsišakojimas, panašu, būtų neišvengiamas, sako C. Willsas.
Reprodukcijos technologijų pažanga galėtų suteikti mums galimybę evoliucionuoti kryptingai, savo palikuonims atrenkant labiausia pageidaujamas savybes. Galėtume netgi pasirinkti tapti antžmogiais, jeigu kompiuterių robotų mokslo, biotechnologijų ir nanotechnologijų pažanga suteiktų galimybę padidintu organizmo ir smegenų galimybes. „Tokiai evoliucijai nepasiduotų tik labai nedidelis kiekis žmonių. Panašiai kaip šiuolaikinės amišų bendruomenės“, prognozuoja futurologas Ray'us Kurzweilas.
Be abejo, išnykimo galimybės taip pat negalima atmesti. Gamtoje rūšys gali išnykti dėl daugelio įvairių priežasčių – labiausiai tikėtinos būtų konkurencija su kitomis rūšimis, naujų grobuonių atsiradimas ir genetinės įvairovės sumažėjimas. Tačiau, įvertinus milžinišką žmonių populiaciją ir mūsų dominavimą kitų rūšių atžvilgiu, nė viena jų neatrodo grėsminga.
Tačiau labai gali būti, kad mes sau padarysime tą patį, ką padarome įvairioms kitoms rūšims – taip stipriai suniokosime savo aplinką, kad mūsų populiacija mažės iki išnykimo. Taip pat negalime kontroliuoti tokių reiškinių, kurie praeityje sunaikino daugybę gyvybių – asteroidų, superugnikalnių ir panašiai.
Be to, mūsų rūšies neprilygstamas smalsumas gali paskatinti kurti naujas naikinimo formas – galbūt atominėmis dalelėmis ar mirtinais biologinės inžinerijos produktais.
Nors ateities prognozuoti negalime, akivaizdu yra tai, kad mūsų egzistencija yra laikinas dalykas.
