Iki šiol verda ginčai dėl žmonių kilmės, tačiau mokslininkai sutaria, kad visos egzistavusios žmonių rūšys yra kilę iš į beždžiones panašių gyvūnų, kurios prieš šešis milijonus metu Afrikoje vaikščiojo stačiomis, rašo bbc.co.uk.
Yra daug šių gyvūnų palikuonių ir dauguma jų išnyko, tačiau pirmieji sutvėrimai, kuriuos galėtume vadinti žmonėmis, Afrikoje atsirado prieš du milijonus metų.
Homo ergaster rūšis gaminosi įrankius ir buvo puikūs medžiotojai. Iš jų kaulų galima spręsti, kad jei buvo geri bėgikai, savo greičiu galėję konkuruoti netgi su šiuolaikiniais olimpiniais sportininkais.
Panašu, kad H. ergaster išsivystė per ilgai trukusią stiprią sausrą, kuri išdžiovino tropines džiungles bei sukūrė didžiules dykumas.
Ši žmonių rūšis sugebėjo prisitaikyti prie karščio. Jų oda buvo lygi ir beveik neplaukuota, todėl jie galėjo efektyviau prakaituoti. H. ergaster taip pat galėjo keliauti ir medžioti vidury dienos, kai dauguma gyvūnų buvo priversti ilsėtis.
Ir žinome, kad jie galėjo keliauti dideliais atstumais, nes sugebėjo išvykti iš Afrikos. Alkani mėsėdžiai H. ergaster tapo pirmaisiais žmonėmis, kurie išėjo iš Afrikos ir kolonizavo Aziją.
Čia, naujoje vešlioje aplinkoje, jie vystėsi ir buvo pavadinti nauju vardu, Homo erectus.
Archeologiniai duomenys rodo, kad jie išplito nuo Turkijos iki Kinijos, tačiau jų populiacija galėjo būti gana nedidelė.
„Tai buvo nedidelės medžiotojų ir rinkėjų grupelės. Tie žmonės buvo labai judros atviroje vietovėje, nes turėjo nusigauti iki maisto greičiau nei konkurentai. Taigi, kalbant apie bendrą kūno formą ir sudėjimą, jie buvo labai panašūs į mus“, sako Gamtos istorijos muziejaus (D. Britanija) atstovas profesorius antropologas Chrisas Stringeris.
Neseniai nustatyta, kad Homo sapiens tai pat atkeliavo iš Afrikos – tai įvyko maždaug prieš 120 000 metų.
Pirmoji banga keliavo nedidelėmis grupėmis, tikriausiai ne didesnėmis nei 100 žmonių dydžio. Tuomet pasklidome, kai kurie mūsų nukeliavo į Europą, kurioje tuo metu karaliavo neandertaliečiai, o kiti nužygiavo į Indiją. Archeologinių tyrimų duomenys rodo, kad Indija buvo pasiekta prieš pat iš tiesų katastrofinį įvykį.
Maždaug prieš 74 000 metų pietryčių Azijoje išsiveržė Toba ugnikalnis – tai buvo pats didžiausias sprogimas per pastaruosius du milijonus metų. Dėl dydžio jis klasifikuojamas kaip superugnikalnio išsiveržimas.
Išsiveržimo metu į atmosferą buvo išspjauta pakankamai sieros, kad pasaulinė vidutinė temperatūra sumažėtų keliais laipsniais, o išsiveržusių uolienų pakaktų visą D.Britanijos teritoriją padengti 10 metrų sluoksniu.
Be to, išsiveržimo metu susidarė milžiniški kiekiai pelenų. Vėjo genami baltų Toba pelenų debesys padengė milžiniškus Azijos plotus, taip pat didelę dalį Indijos subkontinento. Vietomis pelenų galima rasti dar iki šiol.
Nežinia, ar dėl Toba ugnikalnio išsiveržimo, ar dėl šiuolaikinių žmonių atvykimo, tačiau tai buvo metas, kuomet H. erectus paplitimas Azijoje buvo pats didžiausias.
Per ateinančius 40 000 metų jie buvo palengva išstūminėjami iš apgyvendintų teritorijų, tikriausiai veikiant klimato pokyčių ir sustiprėjusios šiuolaikinių žmonių konkurencijos dėl maisto deriniui.
H. erectus buvo šiek tiek didesni ir stipresni nei Homo sapiens, tai kodėl gi mes klestėjome, o jie – ne? Pats akivaizdžiausias atsakymas būtų tai, jog mūsų smegenys buvo didesnės. Tačiau paaiškėjo, jog svarbiausia yra ne bendras smegenų dydis, o kai kurios smegenų sritys, kurios buvo didesnės.
„Homo erectus smegenys neskyrė daug vietos tai daliai, kuri kontroliuoja kalbą. Vienas iš esminių Homo sapiens adaptacijos elementų yra smegenų priekinėje dalyje išsivystęs gebėjimas planuoti ir jo darna su kalba bei mokėjimu perduoti naujas idėjas iš vieno individo kitam“, sakė Stony Brook universiteto (JAV) paleoantropologijos profesorius Johnas Shea.
Planavimas, bendravimas ir netgi mainai, be kitų dalykų, suteikė galimybę pasigaminti geresnių įrankių ir ginklų, kurie greitai plito visoje populiacijoje.
Foziliniai įrašai rodo, kad H. erectus tuos pačius paprastus kirvukus gaminosi daugiau nei milijoną metų.
Tuo tarpu mūsų protėviai sukūrė mažesnių, efektyvesnių ginklų – pavyzdžiui, ietį, kurią galima mėtyti ir kuri pasižymi akivaizdžiais privalumais medžioklėje bei kovoje.
Tie patys pranašumai padėjo H. sapiens konkurencinėje kovoje įveikti kitą žmonių rūšį – neandertaliečius, kurie išmirė maždaug prieš 30 000 metų, kai dėl ledynmečio smarkiai sumažėjo maisto ištekliai.
„Dar prieš 100 000 metų Žemėje egzistavo kelios žmonių rūšys ir tai mums yra gana keista. Iš visų didingų evoliucijos eksperimentų kaip būti žmogumi išlikome tik mes“, sako C. Stringeris.
Paskutinieji H. erectus Azijoje gyvavo dar prieš 30 000 metų. Nors jie išnyko, panašu, kad jų palikuonių liko Flores saloje Indonezijoje.
Šie žmonės, Homo floresiensis, dar vadinti hobitais, išnyko prieš 12 000 metų, ir tuomet planetoje liko tik viena žmogiška rūšis – mes.
„Yra milžiniškas skirtumas tarp mūsų ir mūsų artimiausių giminaičių primatų – gorilų, šimpanzių ir mažųjų šimpanzių. Jei tas skirtumas būtų apgyvendintas kitų hominidų, galėtume jį vertinti ne kaip prarają, o kaip plokštumą su tam tikrais pakilimais. Vis dar manytume, kad esame ypatingi, tačiau ne tokie ypatingi – šiek tiek kuklumo mums nepakenktų“, - sako J. Shea.
