Kaip rašo newscientist.com, šios teorijos pagrindas yra paprasta idėja: ginklo, kuriuo galima nužudyti per atstumą, išradimas reiškia, kad galia buvo atskirta nuo fizinės jėgos. Net pats silpniausias, žemiausiai hierarchijos piramidėje tūnantis individas galėjo nužudyti pirmaujantį patiną. Norėjusieji valdžios turėjo ją įgyti kitais būdais – įtikinėjimu, gudrumu, žavesiu – taigi, pradėjo vystytis tokie charakterio bruožai, dėl kurių mes tapome žmonėmis. „Trumpai tariant, 400 000 evoliucijos metų mirtinų ginklų aplinkoje yra Homo sapiens dominavimo priežastis“, - sakė Santa Fe instituto (JAV) ekonomistas Herbertas Gintis, tiriantis socialinių santykių ir bendradarbiavimo evoliuciją.
Žmonių tapimo civilizuotomis būtybėmis mįslę gali padėti įminti kitų primatų socialinės organizacijos evoliucijos tyrimai. Jie prieštarauja ilgai vyravusiam požiūriui, kad politinė struktūra yra grynai kultūrinis reiškinys ir verčia manyti, kad svarbūs ir genai. Jei tai tiesa, tuomet faktas, jog tik mes vieni iš visų primatų sugebėjome išvystyti labai sudėtingas visuomenes, tampa dar labiau gluminančiu. Anksčiau šiais metais nepriklausoma institucija - Ernsto Strüngmanno forumas – į Frankfurtą (Vokietija) sukvietė mokslininkus aptarti, iš kur atsirado žmonių visuomenės sudėtingumas. Karštų debatų ašis buvo galimybė, kad žmonių visuomenės evoliucijos naują kryptį lūžio taškuose lėmė mirtinų ginklų technologinė pažanga.
Po keleto metų Pietų Kalifornijos universiteto (JAV) antropologas Christopheris Boehmas nurodė, kad mums artimiausių primatų – šimpanzių – socialinė organizacija yra visai kitokia. Šimpanzės gyvena hierarchinėmis mišriomis grupėmis, kuriose dominuojantis patinas kontroliuoja maisto ir patelių „išteklius“. Savo 2000 metais publikuotoje knygoje „Hierarchy in the Forest“ C. Boehmas pasiūlė mintį, kad lygiava atsirado ankstyvose žmonių bendruomenėse, nes buvo atsisakyta jėga grindžiamo dominavimo hierarchinės sistemos – manoma, kad tokios permainos priežastis yra mėtomųjų ginklų atsiradimas. Tačiau J. Woodburno idėją atgaivinęs C. Boehmas taip pat pabrėžė įgimtus žmonių ir šimpančių panašumus. „Mes linkę formuoti hierarchines sistemas, bet taip pat mėgstame kurti sąjungas, kad valdžia mūsų per daug neengtų, nebūtų labai savanaudė“, - rašė mokslininkas. E. Strüngmanno forume H. Gintis tvirtino, kad tokia įgimta įtampa vyravo didžiojoje žmonijos istorijos dalyje – iki pat šių dienų.
Lygiavinės tendencijos
C. Boehmo įsitikinimą, kad turime polinkį formuoti ir lygiavines, ir hierarchines socialines struktūras, stiprina ir tyrimas, žurnale „Nature“ publikuotas praėjusiais metais. Tyrimo autorė – Oksfordo universiteto (Jungtinė Karalystė) Susanne Shultz – kartu su kolegomis tyrė 217 dabar egzistuojančių primatų rūšių socialines struktūras ir genetinį panašumą. Jų analizė atskleidė įvairų bendruomenių organizuotumą – nuo gyvenimo po vieną iki sudėtingų socialinių struktūrų – ir įrodė, kad kuo rūšys artimesnės genetiškai, tuo panašesnės ir jų sudaromos socialinės struktūros.
Bet jei mūsų protėviai, kaip ir šimpanzės dabar, kadaise buvo hierarchiniais sutvėrimais, tai kaip jie sukūrė kitokias politines struktūras? H. Gintis perėjimą prie gyvenimo grupėmis mato kaip takoskyrą, nes ji primatams suteikė galimybę dalintis didesniu sumedžiotu grobiu. Australopitekų rūšys, gyvenusios prieš 3-4 milijonus metų, tikriausiai buvo maitėdos, tačiau jie galėjo turėti ir mėtomų akmenų, kuriais gynėsi nuo plėšrūnų. „Žinome, kad australopitekai rinko akmenis ir juos perkėlinėjo“, - sakė H. Gintis.
Kažkuriuo metu homininai ėmėsi medžioklės ir išrado ginklus, kuriais buvo galima žudyti iš toli. Seniausią pasaulyje ietį praėjusio amžiaus pabaigoje atviroje kasykloje Vokietijoje aptiko archeologas Hartmutas Thieme, o greta seniausios ieties buvo rasti dar du panašūs ginklai, arklio, dramblio ir elnio liekanos. Tačiau tikėtina, kad tokie ginklai buvo gaminami ir kur kas seniau nei prieš 400 000 metų – mat archeologiniai senovės tyrinėjimai visos praeities dar neištyrė, o medis lengvai pūva.
Kad ir kada bebuvo išrasti mėtomieji ginklai, jie pakeitė mūsų protėvių evoliuciją. Šimpanzių viršutinė kūno dalis yra pritaikyta šokinėjimui tarp medžių ir siūbavimui ant šakų. Mėtymui reikia visai kitokio liemens, kitokios rankos, kitokio delno – nekalbant apie smegenų grandines, nuo kurių priklauso rankų judesių koordinavimas – tokiems išlikimo tikimybę didinusiems žmonių bruožams evoliucija suteikė pirmenybę išlikimo lenktynėse. Mėtymo įgūdis tapo esmine žmogų nusakančia charakteristika, savo 2009 metais išleistoje knygoje „Death from a Distance and the Birth of a Humane Universe“ tvirtina Stony Brook universiteto (JAV) evoliucinės biologijos ekspertas Paulas Binghamas ir psichologė Joanne Souza. Jie gebėjimą mėtyti prilygino gepardo bėgimui ir mano, kad būtent dėl to socialinis bendradarbiavimas tapo neišvengiamu dalyku: kai žmonės išmoko žudyti per atstumą, niekas negalėjo įsitvirtinti valdžioje vien per jėgą.
Be dominuojančio patino, kuris užtikrintų tvarką bendruomenėje, mūsų protėviams reikėjo naujo bendruomenės modelio, užtikrinančio socialinę darną. Šiuolaikinių lygiavinių bendruomenių tyrimai rodo, kad tuomet išsivysčiusi esminė tendencija buvo griežtos socialinės normos – taip pat dykaduonių baudimas. Klajokliai galvijų piemenys iš Turkanos bendruomenės Rytų Afrikoje gyvena be centrinės valdžios, bet gali sėkmingai surinkti dideles karių grupes, kuriose kariai vienas kitam nėra giminės ir vienas kito net nepažįsta. Stony Brook universiteto atstovė Sarah Mathew ir Arizonos valstijos universiteto (JAV) mokslininkas Robertas Boydas išsiaiškino, kad Turkanos bendruomenės darną bent iš dalies lemia bausmės už bailumą ir dezertyravimą – vieši išplakimai ir baudos.
Bendradarbiavimas arba mirtis
Taigi, gyvenant grupėmis padidėjo medžioklių efektyvumas, medžioklė paskatino ginklų technologinę raidą, o nauji ginklai sunaikino dominuojančio patino sąvoką ir suteikė pradžią bendradarbiavimo tendencijoms. Iš pirmo žvilgsnio tai, atrodo, yra sklandi istorija, bet ar iš tiesų mirtini ginklai reikalingi norint paaiškinti perėjimą nuo hierarchinių bendruomenių, kur dominuodavo tas, kuris buvo fiziškai stipriausias, prie lygiavinių bendruomenių? Forume Ciuricho universiteto (Šveicarija) Antropologijos instituto vadovas Carelas van Schaikas pažymėjo, kad medžiotojų-rinkėjų bendruomenėse individai yra labai stipriai priklausomi vienas nuo kito, ypač jei kuris nors suserga ar dėl kokios kitos priežasties negali atnešti maisto kitiems. „Dėl šio tarpusavio priklausomybės ryšio tiesiog negalima sau leisti per daug viršininkauti“, - sakė C. Von Schaikas.
Kad ir kokia buvo priežastis, suteikusi žmonėms galimybę atsikratyti hierarchinio valdymo, lygiavinė santvarka pasirodė esanti labai efektyvi, ji buvo taikoma šimtus tūkstantmečių. Bet vėliau, maždaug prieš 10 000 metų, įvyko dar viena labai svarbi politinė permaina. Jos tiesioginis katalizatorius buvo žemdirbystės atsiradimas ir dėl to suaktyvėjusi prekyba. Ir savo ruožtu dėl to pakito ginklų naudojimas. „Kai tik atsirado galimybė kaupti turtą, individai galėjo turtą monopolizuoti ir suteikti kitiems motyvus juos ginti“, - sakė H. Gintis. Dėl to atsirado naujo tipo hierarchija, kurioje dominavo „Didysis žmogus“ - nebūtinai fiziškai stiprus, bet būtinai pakankamai turtingas, kad sugebėtų išlaikyti nedidelę grupę ginkluotų ir klusnių pavaldinių, kurie jį gintų.
Tokiu būdu žmonija įžengė į nevaldomo despotizmo amžių. Buvusieji hierarchinės piramidės viršuje išnaudojo esančiuosius žemiau – versdavo juos vergais, reikalavo mokėti mokesčius ir panašiai. Bet taip pat gynė juos nuo išorinių grėsmių, taigi, sistema buvo stabili tol, kol išorinio priešo grėsmė buvo didesnė nei išnaudojimo keliami nepatogumai. Tuo tarpu pačių despotų, savo valdžią įtvirtindavusių laikantis rizikingos kitų žmonių ištikimybės pirkimo strategijos, likimas nebuvo toks stabilus. „Galima teigti, kad savo lovoje nuo senatvės jie nemirdavo“, - sakė H. Gintis.
Tokios turtu grįstos hierarchinės struktūros tapo šiuolaikinių valstybių daigeliu. O nuo mažios pradžios tokios protovalstybės į kitą raidos etapą bent iš dalies vėl šoktelėjo dėl kitos ginklų technologinės inovacijos. Maždaug prieš 5500 metų buvo prijaukinti arkliai, bet tik maždaug 1000 m. p. m. e. Eurazijos stepių klajokliai išmoko ant jų sėdėti ir juos valdyti. Dabar žmonės galėjo šaudyti strėlėmis su geležiniais antgaliais iš mažų, galingų lankų sėdėdami raitomis. Tokia ginkluoto raito kario kombinacija, pasak Konektikuto universiteto (JAV) mokslininko Peterio Turchino, buvo pirmas masinio naikinimo ginklas.
Pirmasis masinio naikinimo ginklas
O su tokia karine galia galima būtų pamanyti, kad prasidėjo kruvinoji žmonių civilizacijos gali. Bet iš tiesų buvo kaip tik priešingai, teigia Santa Fe instituto ekonomistas Samuelis Bowlesas. Jo skaičiavimai, grįsti archeologiniais ir etnografiniais duomenimis, rodo, kad netgi XX a. - „totalinio karo amžiuje“, kaip jis buvo pavadintas – dėl karo veiksmų Europoje žuvo vos 5 procentai populiacijos – perpus mažiau nei žūdavo Europos akmens amžiaus bendruomenėse ar žūva šiuolaikinėse lygiavinėse medžiotojų-rinkėjų bendruomenėse. Tautinės valstybės pasirodė esančios labai efektyvios laimint karus ir ginant savus gyventojus, mano S. Bowlesas, o tai paaiškina, dėl ko jos tapo dominuojančiu pastarųjų 500 metų socialiniu modeliu.
Tokia tendencija trunka ir šiais laikais, sako P. Binghamas. Demokratizacija eina koja kojon su valstybės piliečių apsiginklavimu – paprastai rankiniais šaunamaisiais ginklais, kurie panaikina valstybini grėsmės monopolį. Pastaraisiais laikais kovojant su hierarchinėmis tendencijomis į kovą stojo dar vienas visuomenės ginklas. Šiandien, kaip ir prieš milijonus metų, daugumos koordinacija yra didelė jėga. Būtent dėl to socialinės medijos šaltiniai tapo galingais demokratijų varikliais – tą įrodo Arabų pavasaris. „Net jei ginkluota vien akmenimis ir kitais paprastais ginklais, gerai koordinuota dauguma turi didžiulę galią“, - aiškino P. Binghamas.
Palaipsninis despotų šalinimas tapo viena iš pagrindine praėjusio šimtmečio tendencija. Ar tai reiškia, kad esame kelyje į visuotinę demokratiją? H. Gintis mano, kad kompromisui vietos nėra. Žmonijai besiplėšant tarp hierarchinio ir antihierarchinio instinkto, atviroms visuomenėms visuomet grėsmę kels despotizmo galios. C. Boehmas sutinka. „Viską galima supaprastinti iki klausimo, ar valdžia kaip savo egzistavimo pagrindą sugebės panaudoti baimę, o ne visuotinį pritarimą. Ir žmonių atveju to visuomet bus siekiama“, - aiškino mokslininkas.
O kas bus už demokratijos?
Bet jeigu ginklų technologijų pažanga lėmė civilizacijos atsiradimą ir raidą, kyla akivaizdus klausimas: o kaip bus toliau?
Demokratinės valstybės paprastai būna turtingesnės už autoritarines, todėl jos gali sau leisti prisigaminti daugiau megaginklų – dėl to tarptautiniame lygmenyje grasinimais siekiama panaikinti autokratiją ir keliauti link demokratijos. Tuo tarpu valstybės viduje megaginklai jokiam visuomenės sektoriui nesuteikia galios prieš kitą tos pačios valstybės sektorių, todėl socialinei struktūrai jų įtaka yra menka. Nacionaliniame lygmenyje jėgos balansui daugiausiai įtakos turi individualūs – paprastai šaunamieji – ginklai. Pasak P. Binghamo ir J. Souza, kuo sėkmingiau valstybinės struktūros monopolizuoja ginklų naudojimą, tuo labiau autoritarinė būna ta valstybė. Būtent dėl to, jų manymu, demokratija prasideda nuo šaunamųjų ginklų demokratizacijos.
Bet ateityje ginklų technologijų pažanga gali pakreipti civilizacijos raidą nauja vaga. „Visai nesunkiai gali atsirasti technologija, dėl kurios demokratijai tektų užsiimtų gyvybinę poziciją“, - sakė H. Gintis. Pasak jo, tai galėtų būti kad ir implantas, galintis sukelti skausmą ar renkantis informaciją apie žmogų, kuriam tas implantas įsodintas. Mokslininko teigimu, tokių technologijų atsiradimą jau dabar galima būtų suvokti. Bet kaip šios technologijos paveiktų žmonių socialinę organizaciją – kol kas nesuvokiama.
