Tokiu būdu jis stengėsi išspręsti ginčą, nerimstantį jau daugelį dešimtmečių: gėjais gimstama ar tampama? Klausimas sudėtingas, nes biologiniu požiūriu tai yra mįslė. Santykiai su tos pačios lyties atstovais neteikia evoliucinių privalumų. Tai dėl ko gi kai kuriuos žmones traukia ta pati lytis? Lytinė trauka yra dauginimosi variklis – seksas yra priemonė išlikti, perduoti savo genus. Taigi, evoliuciniu požiūriu santykiai tarp tos paties lyties atstovų turėtų išnykti, rašo independent.co.uk.
Nepaisant to, tokie santykiai gyvūnijos pasaulyje pasitaiko gana dažnai. Taip elgiasi paukščiai, tikriausiai taip elgiasi ir bitės, ir blusos. Vieni iš daugelio pavyzdžių yra pingvinai, kurie sukuria nuolatines tos pačios lyties poras, delfinai ir mažosios šimpanzės, kurios yra visiškai biseksualios. Buvo išsakyta daugybė skirtingų nuomonių apie evoliucinius privalumus, kurių galėtų teikti tokie santykiai. Pavyzdžiui, tamsianugario albatroso patelės sudaro tos pačios lyties poras, kurios palikuonis išaugina sėkmingiau nei vienišos patelės. Homoseksualumas taip pat gali palengvinti socialinių ryšių sudarymą ar prislopinti konfliktą tarp patinų, jei juntamas patelių trūkumas. Homoseksualios poros savo genų neperduos ateities kartoms, tačiau jos gali padėti išsaugoti genus tos grupės, kuriai priklauso.
Homoseksualumo egzistencija gyvūnijos pasaulyje panaudota kaip įrodymas, kad tai neprieštarauja gamtos dėsniams. 1973 metais Amerikos psichiatrų asociacija išbraukė homoseksualumą iš psichinių ligų sąrašo, o Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) taip pat pasielgė 1992 metais. D. Britanijos Karališkasis psichiatrijos koledžas savo ligų klasifikacijos neturi, tačiau naudojasi PSO klasifikacija.
Tačiau 2010 metų vasarį koledžas vėl pareiškė, kad „homoseksualumas nėra psichiatrinis sutrikimas“, nes „Nėra aiškių mokslinių įrodymų, kad lytinę orientaciją įmanoma pakeisti. Be to, vadinamieji homoseksualumo gydymo būdai sukuria aplinką, kurioje klesti išankstinis nusistatymas ir diskriminacija“.
Tokio pareiškimo išplatinimą paskatino 1400 psichiatrų ir terapeutų apklausa, kurios metu nustatyta, kad vienas iš šešių specialistų siūlė gėjus paversti heteroseksualais ar susilpninti jų homoseksualią trauką. Ir tokie atvejai nebuvo koncentruoti seniai praeityje – jie buvo tolygiai pasiskirstę visuose dešimtmečiuose iki dabarties.
Tyrimui vadovavęs Universiteto koledžo (D. Britanija) Medicinos mokyklos profesorius Michaelas Kingas tuo metu sakė: „Nesitikėjome kad viskas vyktų tokiu dažnumu ir esame rimtai susirūpinę... Tai yra nemalonu bei žalinga ir nėra visiškai jokių įrodymų, kad tai veiksminga“.
Neurobiologijos srities tyrimas, kuriuo savo pranešime rėmėsi J. Goldsteinas, įtvirtino požiūrį, kad bandymų pakeisti orientaciją turi būti atsisakyta ir vietoje jų pacientams, kurių netenkina jų lytinė orientacija, turėtų būti siūloma susitaikyti su situacija. Jeigu galima įrodyti, kad homoseksualių žmonių smegenys fiziologiškai skiriasi nuo heteroseksualių žmonių smegenų, sunkiau laikytis idėjos, kad homoseksualai yra „iškrypę“ bei gali būti pakeisti.
Galimą homoseksualumo sąsają su genais parodė du panašūs tyrimai, be to, J. Goldsteinas planuoja magnetinio rezonanso skeneriu ieškant skirtumų tirti identiškų dvynių smegenis.
Karolinska instituto (Švedija) mokslininkai, MRI skeneriu tyrę smegenų kraujotaką, jau nustatė migdoliniu kūnu vadinamos smegenų srities, svarbios formuojant emocinį atsaką, dydžio skirtumą. Homoseksualių vyrų smegenys šiuo atžvilgiu labiau priminė heteroseksualių moterų smegenis, o homoseksualių moterų smegenys buvo panašesnės į heteroseksualių vyrų.
Nustatyta ir kitų neurologinių skirtumų tarp homoseksualių ir heteroseksualių vyrų bei moterų. Londono Karalienės Marijos universiteto (D. Britanija) mokslininkas Qazi Rahmanas nustatė, kad homoseksualūs vyrai ir heteroseksualios moterys prasčiau suvokia kryptį ir dažniau vairuoja stebėdami aplinkos objektus ar klausdami nuorodų. Žemėlapiu labiau vadovaujasi heteroseksualūs vyrai.
Erdvinį suvokimą kontroliuoja dešinysis smegenų pusrutulis, taigi, heteroseksualiems vyrams ir lesbietėms jis gali būti šiek tiek labiau išsivystęs. Ankstesniu tyrimu nustatyta, kad kalbos suvokimas geriau išsivysto heteroseksualioms moterims ir gėjams.
Šie tyrimai siejasi su Salk instituto (JAV) gėjaus neurologo Simono LeVay'aus darbais – jis tvirtina atradęs struktūrinių skirtumų tarp homoseksualių ir heteroseksualių vyrų smegenų. Atlikdamas pomirtinius tyrimus S. LeVay'us nustatė, kad heteroseksualių vyrų smegenų sritis, vadinama priekinės pagumburio dalies intersticiniu branduoliu, yra 2-3 kartus didesnė nei moterų. Tuo tarpu homoseksualių vyrų ta pati smegenų sritis yra beveik tokio paties dydžio, kaip moterų.
Tai patvirtino nuomonę, kad homoseksualių vyrų smegenys kažkiek primena moteriškas. Tačiau S. LeVay'us pripažino, kad neįmanoma teigti, jog būtent dėl to žmonės tampa homoseksualiais arba kad smegenys pasikeičia dėl to, kad žmogus yra homoseksualus. Norint patikslinti reikėtų parodyti, kad neurologiniai skirtumai egzistavo gyvenimo pradžioje ir kad pagal juos galima prognozuoti lytinę orientaciją.
Tačiau mokslininką sužavėjo idėja, kad jeigu gėjais gimstama, tuomet būtų galima abejoti homoseksualų diskriminacijos moralumu. Jis tikėjo, kad būtų kur kas sunkiau smerkti gyvenimo būdą, diktuojamą įgimtų savybių o ne pasirinktą sąmoningai.
J. Goldsteinas pritaria: „Turime viešinti duomenis, parodančius skirtumus tarp homoseksualų, heteroseksualų ir biseksualų smegenų. Lytinės orientacijos ir homoseksualių žmonių smegenų neurobiologija, įvertinus kitus hormoninius, genetinius ir struktūrinius tyrimus, turėtų svarbių pasekmių, kurios peržengtų vien seksualinės orientacijos ribas“.
Minties, kad homoseksualumas yra pagydomas, istorija yra ilga ir abejotina. Didžiąją praėjusio amžiaus dalį buvo manoma, kad homoseksualumas yra ne natūrali būsena, o iškrypimas, kurį galima „koreguoti“. Visi buvo mokomi būti heteroseksualais, o homoseksualumas buvo vertinamas kaip nukrypimas nuo normos, „netinkamo auklėjimo“ vaikystėje pasekmė.
Šeštą ir septintą praėjusio amžiaus dešimtmetį, kuomet buvo labiausiai tikima psichologinio biheiviorizmo idėjomis, homoseksualams „gydyti“ buvo taikoma bjaurėjimosi terapija. Vyrams pacientams buvo pateikiama vaizdų serija, kuriuose užfiksuoti seksualiai patrauklūs vyrai ir moterys bei jungiklis vaizdams keisti. Jeigu „pacientai“ per ilgai žiūrėdavo į vyrų nuotraukas ir nepakankamai greitai perjungdavo vaizdą, jie būdavo papurtomi elektros smūgio. Kita šios terapijos variacija yra susijusi su vėmimą sukeliančiu preparatu.
Bjaurėjimosi terapija, išgarsinta Anthony Burgesso novelėje „Prisukamas apelsinas“, kurios veikėjas Alexas buvo gydomas nuo potraukio smurtui, buvo taikoma iki 1980 metų, tačiau vėliau jos buvo atsisakyta.
Kiti gydymo būdai buvo pasiūlymai masturbuotis įsivaizduojant homoseksualius santykius, tačiau beveik pasiekus orgazmą fantazijas pakeisti heteroseksualiomis. Slapto įjautrinimo taikymo atveju pacientų buvo prašoma homoseksualioms mintims atsispirti įsivaizduojant gėdingus atvejus – suėmimą dėl homoseksualių santykių ar situaciją, kuomet apie tai sužino šeima.
Nors tokie metodai D. Britanijoje niekada neišpopuliarėjo, idėja, kad homoseksualumas yra pagydomas yra vis dar gaji JAV.
