Turint visa tai omenyje, kyla klausimas: kas nutiktų, jei pasaulis nustotų suktis?

„Būtų visiška maišatis“, – teigia Virdžinijos universiteto fizikas Louisas Bloomfieldas. Dauguma žmonių nuskęstų, uždustų, iškeptų ar mirtinai sušaltų. Tačiau viskas nebūtų tik blogai: keli išrinktieji, kurie tuo metu būtų viename iš keturių taškų planetoje, išgyventų ir greičiausiai sparčiai evoliucionuotų, reaguodami į smarkiai pasikeitusią aplinką.

Stebėtina tai, kad jei Žemė nustotų suktis, jis tiesiogine to žodžio prasme pakeistų savo formą. Dėl sukimosi Žemė ties viduriu išsipūtusi – ties pusiauju ji 42 kilometrais platesnė nei matuojant nuo ašigalio iki ašigalio. Jei sukimasis liautųsi, kietos Žemės deformacija iš karto nepranyktų, tačiau dingtų išsipūtimas vandenynuose, kurie labiau takesni. „Vandenynai nuo pusiaujo pajudėtų link ašigalių, taigi Žemės paviršius ties pusiauju išsausėtų, o ašigalius užlietų vanduo“, – lifelittlemysteries.com teigė L. Bloomfieldas.

Taip pat pakistų ir atmosfera, tvirtina jis: ties ašigaliais ji taptų storesnė, o ties pusiauju – plonesnė. Tik žemiečiai, gyvenantys tam tikrose vietose vidurio platumose, šį pokytį ištvertų, nes tik ten slėgis būtų tinkamas.

Be to, tą pusę, kuri būtų atsukta į Saulę, nuolat šildytų jos spinduliai. Ta pusė būtų alpinančiai karšta. Visi augmenija žūtų, žemė perdžiūtų ir suskilinėtų. Kitas pusrutulis nugrimztų į nuolatinę ledinę tamsą, o žemė primintų užšalusią tundrą. „Žmonės turėtų persikraustyti į pereinamąją zoną“, – tvirtino Pietryčių Luizianos universiteto fizikas Rhettas Allainas.

Turėtume sutilpti į siaurą juostą, skiriančią šaltąją ir karštąją zoną, kur Saulė visuomet būtų tik kiek aukščiau ar kiek žemiau horizonto. Ten temperatūra būtų vidutinė, tačiau tai, kaip oro ir klimato modeliai pasikeistų, jei Žemė nustotų suktis, yra beveik neprognozuojama, taigi mokslininkai tikslesnio vaizdo negali nupiešti. Bet kuriuo atveju, tarpas tarp karščio ir šalčio zonos turėtų būti tinkamas žmonėms gyventi.

„Jei esate saulėtoje pusėje, bet kur Saulė pasirodo labai arti horizonto, galėsite auginti pasėlius, tačiau didelės saulės šilumos ten negausite“, – teigė R. Allainas.

Naktį žmonės galėtų persikelti į beveik tamsią pusę. „Ten būtų pakankamai šilta, nes tą vietą vis tiek pasiektų šiek tiek saulės spindulių, mat atmosfera juos išsklaido“, – aiškino mokslininkas.

Žinoma, žmonės negalėtų gyventi palei visą šaltosios ir karštosios zonos ribą, tačiau tik tuose ruožuose, kur yra tinkama atmosfera ir galima kvėpuoti. „Tuomet būtų keturi plotai, kuriuose būtų tinkamas atmosferos slėgis ir tinkama temperatūra: du Šiaurės pusrutulyje ir du Pietų“, – tvirtino L. Bloomfieldas.

Keturias juose įsikūrusias žmonių gentis visam laikui atskirtų atšiaurios sąlygos. Tai ir skirtingos šių zonų aplinkos sąlygos lemtų keturių skirtingų humanoidų rūšių vystymąsi. Visi jie turėtų turėti ištvermingesni ir turintys storesnę odą nei dabartiniai žmonės, nes turėtų atlaikyti intensyvesnę kosminę spinduliuotę, kuri juos veiktų nelikus geomagnetinio lauko.

Tačiau yra ir blogų žinių. Žemė galiausiai iš tiesų nustos suktis. Žemei sukantis, sausumoje ir vandenynuose kyla bangos. Energija, lemianti visą šį taškymąsi pirmyn ir atgal pamažu mus lėtina. Kai Mėnulis nebeteko energijos ir nustojo suktis, jis tapo prirakinta prie Žemės, į ją atkreipęs visuomet tą pačią pusę. Praėjus dar kelioms eroms, tas pats nutiks ir Žemei.

Tai yra, taip nutiktų, tačiau pirmiau Saulė žus per didžiulį sprogimą, Saulės sistemą ir jos ateities planus sudaužydama į šipulius.