Rykliui sugalvojus pasideginti ir pasilepinti saulės voniomis pastebėsime, kad jo oda iš šviesos ar rudos pasidaro beveik juoda. Taip nutinka dėl odos pigmento melanino, kuris reaguoja veikiamas saulės spinduliuotės. Kitoms žuvims kaip ir žmonėms per didelis spinduliuotės kiekis gali sukelti odos ligas ar net odos vėžį, tačiau rykliams tai negresia. Jie tiesiog įdega.
Mokslininkai tiriamiems rykliams bandė sukelti ir išvystyti melanomą, švitindami gyvūnus ultravioletine šviesa. Melonoma, tai piktybinio naviko išsivystymas, kurį sukelia suvėžėję melanocitai. Ligos pradžioje pasirodo tamsūs dariniai, primenantys apgamus, kurie palaipsniui auga, keičia spalvą, išopėja ir lengvai kraujuoja. Visi bandymai baigėsi nesėkmingai.
Kur paslaptis? Mokslininkai tik nesenai pradėjo tirti šį fenomeną, tikėdamiesi surasti būdą kaip apsaugoti žmones nuo odos ligų. Jau senai žinomas faktas, kad ryklių oda yra itin atspari pakenkimams ir ligoms, tačiau įdegis neturintis pasekmių – nesenai aptikta naujiena.
Galbūt ryklio odos paslaptis yra ta, kad ji evoliucionavo gerokai ilgesnį laiko tarpą nei mūsų žmonių, ar kitų gyvūnų. Rykliai jūrose plaukioja jau daugiau nei 400 mln. metų. Tai reiškia, kad ryklių protėviai yra vyresni už dinozaurus 200 mln. metų.
Deja, ryklių nuo žvejybos ir žmogaus veiklos jų oda nesaugo. Pasak mokslininkų, labiausiai naudojamų ryklių rūšių populiacijos yra sumažėjusios net 90 procentų.
