XX a. viduryje dabartinio Kalnų parko teritorijoje lenkų archeologų Holubovičių rasti XIII – XIV a. pastatai, to laikotarpio dirbiniai negalėjo įtikinti istorikų daugumos, kad būtent čia buvusi Kreivoji pilis ir Kreivasis miestas.

Tokiam skepticizmui Kreivąjį miestą matyti dabartiniame Kalnų parko teritorijoje priežastimi buvo neatitikimas realios padėties tarp dabar esamos topografijos su metraščiuose minimais įvykiais. Štai Konradas Valenrodas mini Kreivajame mieste buvus 3000 žmonių, o 1416 m Jogailos skunde Konstancos suvažiavimui minimas dar didesnis kiekis - keliolika tūkstančių žmonių.

Tuo tarpu iš tikrųjų kyla problema, kur sutalpinti tokį žmonių kiekį. Pagal savo aikštelės plotą tiktų tik Stalo kalnas. Bet taktiniu požiūriu jis yra neracionalus. Lieka antra dominuojanti aukštuma – Trijų Kryžių kalnas – bet jos aikštelė akivaizdžiai per menka, čia niekaip nesutalpinsi šaltiniuose minimo žmonių kiekio. Padėtį apsunkino dar ir tai, kad tokia svarbi Vilniaus praeities pažinimui vieta iki šiol labai fragmentiškai tyrinėta archeologiniais metodais.

Be minėtų kasinėjimų Bekešo kalno aplinkoje, kurių dokumentai, beje, neišliko, didesni tyrimai buvo atliekami tik Dainų slėnyje ir ant Trijų kryžių (kitaip Kreivojo arba Plikojo) kalno. Nors tyrimų autoriai toliau plėtojo idėją apie Kreivojo miesto buvimą parko teritorijoje ir darė išvadą, kad kalvyno vakarinė dalis buvo apgyvendinta ir įtvirtinta, tačiau taip ir liko neaišku, kokią teritoriją užėmė pilis, koks buvo jos santykis su Kreivuoju miestu ir kaip ji siejosi su kitomis Vilniaus dalimis. Dauguma kitų šios teritorijos tyrimų buvo atliekama paviršutiniškai, jų neigiami rezultatai klaidinančiai veikė mokslininkų išvadas, o tai dar labiau pagilino problemą.

Kitaip sakant, vien rašytiniai šaltiniai ir padriki archeologiniai tyrimai neišsprendžia Kreivojo miesto mįslės. Tačiau užuomina į atsakymą slypi pačioje jo teritorijoje, o tiksliau – topografijoje, nes tai buvo vienas iš svarbiausių viduramžių miesto vystymosi veiksnių. 

Taip pat svarbu pabrėžti, kad tokios sudėtingos ir daugiasluoksnės problemos kaip miesto raida neįmanoma spręsti vienos kokios nors disciplinos ribose. Šioje situacijoje būtini kompleksiniai tyrimai, naudojantys skirtingus vienas kitą papildančius metodus, leidžiančius į problemą pažiūrėti iš įvairių pusių.

Šią užduotį, t.y. pirminio reljefo atkūrimą ir Kreivojo miesto lokalizavimą, nuo 2008 metų sprendžia Lietuvos istorijos instituto specialistai. 2010 metais moksliniai tyrimai pratęsti ir išplėtoti projekto “Kompleksinių metodų taikymas Vilniaus Kreivojo miesto (curvum castrum) tyrimuose“ rėmuose.

Tyrimų metu taikomas istorinių (vad. Virgilijus Pugačiauskas), archeologinių (tyr. Saulius Sarcevičius), geofizinių (vad. Dainius Michelevičius), geologinių (vad. Antanas Pečkaitis) ir urbanistinių (tyr. Okana Valionienė) metodų kompleksas. Geofiziniais-geologiniais metodais ištirtas gana didelis kalvyno plotas, kuris apima Kreivąjį bei Stalo kalnus bei nuo jų atsišakojusius kalvagūbrius, teritoriją tarp šių kalvų - dabartinį Dainų slėnį. Taip pat tirtas Vilnios dešinysis krantas atkarpoje nuo Vilnios žiočių iki Bekešo kalno pašlaitės bei Stalo kalno pašlaitė, apėmusi dab. Karo muziejaus teritoriją.

Šių tyrimų metu ne tik nustatyta, kaip esamas žemėvaizdis Kalnų parko teritorijoje skiriasi nuo buvusio Kreivojo miesto egzistavimo metu, bet remiantis kultūrinio sluoksnio pasiskirstymu lokalizuoti apgyvendinti plotai.

Visų pirma, tapo akivaizdu, kad Kreivoji pilis apėmė ne tik Pilies, Bekešo bei Stalo kalnus su kalvagūbriais, bet taip pat ir plotus tarp jų. Tokių plotų, tinkamų apgyvendinimui yra trys – tai Dainų slėnis (šiaurinis amfiteatras), šiaurės vakarinis amfiteatras bei šiuo metu smarkiai erodavęs pietinis amfiteatras. Tokiu būdu, bendras Kreivosios pilies plotas užėmė apie 12 ha, kur tinkamas gyventi plotas siekė apie 5-5,5 ha.

Tyrimai patvirtino gerai žinomą paleorketikos principą, kuris sako, kad pilies gynybai būtina iki maksimumo išnaudoti gamtos teikiamus reljefo ypatumus. Šio dėsnio Kreivosios pilies įrengimo metu buvo laikomasi iki smulkmenų. Šį teiginį iliustruosime konkrečia medžiaga:

Tiriant Stalo kalno kalvagūbrį, aptikti apdegusio molio tinko gabalai. Molio tinkas ir net molio pylimų liekanos rastos taip pat ir ant Plikojo kalno vakarinio bei rytinio kalvagūbrių. Tai rodo, kad ant šių kalvagūbrių stovėjo molio tinku drėbtos medinės gynybinės sienos, turėjusios šaulių galerijas. Tokiu būdu, gynybai buvo panaudotos aukščiausios Altarijos aukštumos, sudarydamos labai sudėtingą gynybinę sistemą. Atkreiptinas dėmesys, kad gynybinių sienų tinklas apima ne tik išorinį Kreivosios pilies perimetrą, bet jos statytos ir pilies viduje. Kokios priežastys lėmė tokį pasirinkimą? Mūsų nuomone, vėlgi pirminio reljefo ypatumai.

Dainų slėnio (šiaurinio amfiteatro) tyrimų metu nustatyta, kad maždaug nuo dab. estrados Neries link buvusios dvi natūraliai susiformavusios griovos. Viena jų nusidriekė Plikojo kalno pašlaite, kita griova buvusi šalia Stalo kalno šiaurinio kalvagūbrio pašlaitės (šiuo metu šios griovos yra po 4-6 m storio supylimais). Paaiškėjo, kad ši teritorija buvo padalinta į tris terases, kurios palaipsniui žemėjo Neries upės kryptimi. Minėti geologiškai susiformavę dariniai buvo išnaudoti pagal savo poreikius Kreivosios pilies gyventojų. Rytinė griova buvo panaudota kaip kelias. Šalia kelio, abipus jo, geofiziniais metodais buvo aptiktas medinis užstatymas.

Ties aukštutine terase kelias atsišakojo į Stalo kalną, Plikąjį kalną bei pietinį amfiteatrą, buvusį prie Bekešo kalvos. Akivaizdu, kad kelias turėjo būti ginamas. Su šia užduotimi pilnai susidorojo Pilies bei Stalo kalno kalvagūbriuose stovėję įtvirtinimai. Neatmestina tikimybė, kad gynybos sustiprinimui buvo panaudotos dar ir terasių pakraščiuose stovėję aštriakuoliai.

Dainų slėnio pavyzdžiu matome, kad pilies gynyba šioje vietoje buvo suplanuota taip, kad priešas, prasiveržęs į šiaurinį amfiteatrą, patenka po gynėjų kryžmine ugnimi. Tokiu pačiu principu buvo ginami šiaurės vakarinis bei pietinis amfiteatrai. Geologiškai susiformavęs unikalus Altarijos kalvų ir slėnių reljefas lėmė, kad tinkamiausia pilies gynybos taktika buvo grandininė, kuomet užėmus vieną pilies gynybos žiedą, kitos jos dalys gynėsi savistoviai. Tad šiame kontekste visiškai įtikinamai skamba Jogailos viename iš laiškų išsakyta mintis, kad Kreivąją pilį jėga užimti nebuvo įmanoma, tik išdavyste ir apgaule. Kas, kaip mes žinome, ir įvyko.

Reikia pabrėžti, kad Kreivoji pilis sudarė vientisą gynybos kompleksą su kitom dviem pilimis - Žemutine bei Aukštutine. Strateginiu požiūriu ją buvo privalu ginti vardan pastarųjų dviejų saugumo. Šioje gynybos grandyje pasidaro labai svarbi Vilnios upės vaidmuo. Mūsų dar nebaigti tyrimai dešiniajame Vilnios krante patvirtina ankstesnių tyrėjų prielaidą, kad Vilnios vaga tarp Plikojo ir Gedimino kalno buvo dirbtinai iškasta, ką rodo aplinkos geologinė sandara. Tačiau ir čia išryškėja tam tikri niuansai – ir ši dirbtina upė buvo keičiama, jos dabartinės ir pirminės vagos vietos nesutampa. Paaiškėjo, kad paskutinė invazija buvo įvykdyta XIX a. ir yra susijusi su vėlesnės - carinės tvirtovės įrengimu.

Apskritai, reikia pabrėžti, kad Kreivojo miesto vietoje 1830 metais pradėta statyti tvirtovė paliko labai ryškų pėdsaką Altarijos kalvyne, vietomis neatpažįstamai pakeitusi kraštovaizdį, todėl jos tyrimai pasidaro neatsiejama Kreivojo miesto topografijos atkūrimo dalimi. Štai Trijų kryžių kalne šalia vakarinio kalvagūbrio esančios trys plačios terasės yra dirbtinai suformuotos. Kultūrinis sluoksnis čia glūdi po 6-7 m supylimais, kurių gruntas labai primena žmogaus neliestą žemę, kas iš esmės ir tapo ankstesnių tyrimų neigiamų rezultatų priežastimi.

Carinės tvirtovės laikais smarkiai praplatinta ir viršutinė Trijų Kryžių kalno aikštelė. Šio laikotarpio didžiuliai, siekiantys 7 m, supylimai taip pat stebėti Dainų slėnyje bei kalvyno pašlaitėje šalia Vilnios kranto. Po supylimais rastas kultūrinis sluoksnis, kuriame aptikta degėsių ir medinių konstrukcijų liekanų. Stalo kalnas, atvirkščiai, buvo ne tik nukastas ir pažemintas, bet dar ir praplatintas, užpilant didžiulę raguvą, siejančią jį su Dainų slėniu. Tad Kreivojo miesto laikotarpyje Stalo kalnas tikrai neatitiko dabartinio pavadinimo, kadangi jo aikštelę sudarė dvi iškilusios kalvelės,atskirtos šia raguva.

Yra požymių, kad vienoje iš jų buvę mediniai gynybiniai įtvirtinimai.

Reziumuojant galima tvirtai pasakyti, kad mūsų tyrimai įtikinamai rodo, kad ankstyvojo miesto įkūrimo metu Vilniaus branduoliu reikia laikyti ne tik Gedimino kalną su Žemutine pilimi, bet jam būtina priskirti Sapieginės kalvose buvusią Kreivąją pilį – miestą. Tai svarbu pabrėžti vien jau dėl to, kad dabar ši vietovė negyvenama ir bendram Vilniaus kontekste daugiau primena miško peizažą. Iš to seka išvada, kad XIII – XIV a. Kreivoji pilis-miestas buvo toks pats reikšmingas Vilnių kirtusių kelių susikirtimo mazgas kaip ir Žemutinė pilis. Jis akumuliavo į save tame laikotarpyje ypač svarbių kelių tinklą, ėjusių iš rytų pusės.

Urbanizacijos procesai Kreivojo miesto aplinkoje turėjo vykti taip pat sparčiai ir intensyviai kaip ir likusioje ir mums geriau pažįstamoje Žemutinės pilies teritorijoje. Tuo metu buvo apgyvendintos teritorijos už Kreivosios pilies gynybinio žiedo, šalia Neries upės, sodybos, greičiausiai, buvusios Vilnios ne tik dešiniajame, bet ir kairiajame krante, o dab. Sereikiškės buvo jos epicentras. Galima prognozuoti, kad daugiau ar mažiau apgyvendintos teritorijos buvo ir Antakalnio kryptimi bent jau iki Petro ir Povilo bažnyčios. Tokį spėjimą netiesiogiai patvirtina ir pirmieji mūsų atlikti tyrimai netoli Olandų gatvės bei aptikti XIV a. pab. radiniai Petro ir Povilo bažnyčios aplinkoje.

Trumpai tariant, iki XIV am. pabaigoje Kreivosios pilies užėmimo ir po to sekusio jos sunykimo Vilniau miestas vystėsi ne tik ir ne tiek Vilnios upės kryptimi, kuri vėlesniuose laikotarpiuose tampa vyraujanti, bet plečiasi iš rytų į vakarus, kurios ašimi buvo Neries upė.

Lietuvos istorijos institutas.

Projektas „Kompleksinių metodų taikymas Kreivojo miesto tyrimuose“.

Projekto dalyviai: dr. V. Pugačiauskas (istorija), S. Sarcevičius (archeologija), dr. D. Michelevičius (geofizika), O. Valionienė (miesto teorija), A. Pečkaitis (geologija).
Iliustracijas parengė O. Valionienė.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (10)