Tokia idėja nėra nauja, tačiau dabar Japonijos Kyoto Sangyo universiteto mokslininkas Tetsuya Hara kartu su kolegomis atliko naujus skaičiavimus, kurie, anot mokslininkų, patvirtina šį požiūrį. „Vienintelė mums žinoma planeta, kurioje egzistuoja gyvybė yra Žemė. Todėl Žemė galėjo būti ir kitų planetų gyvybės šaltinis“, - teigė mokslininkai. Po Saulės audros mikrobus iš atmosferos į kosmosą galėjo išmesti greitieji jonai, tačiau neapsaugotus apsaugos mikrobus sunaikintų kosminė spinduliuotė.
Tikriausiai saugiausias būdas gyvybės sėklai išplisti - į kitus pasaulius keliauti kartu su uolienomis. Tetsuya Hara kartu su kolegomis tyrinėjo vieną iš didžiausių meteoritų smūgių Žemės istorijoje: Čiksulubo (isp. Chicxulub) smūgį, įvykusį prieš 65 milijonus metų ir dažniausiai kaltinamą dėl dinozaurų išnykimo. Mokslininkai skaičiavo kiek susidūrimo liekanų galėjo kliūti kitiems Saulės sistemos kūnams, kurie buvo palankūs gyvybei. Spėjama, tinkamiausi „taikiniai“ gyvybei buvo Saturno palydovas Enceladas ir Jupiterio palydovas Europa: manoma, kad abiejose planetose yra dideli popaviršinio skysto vandens telkiniai.
Mokslininkų skaičiavimais, esant tam tikromis sąlygomis, su Europa galėjo susidurti apie 300 milijonų uolinių nuolaužų iš Žemės, o su Enceladu - apie 500 milijonų. Spėjama, kad dar daugiau uolienų galėjo susidurti su Mėnuliu ir Marsu. Mokslininkų komanda savo apžvalgoje rašė: „Nors ir nėra aišku kaip uolienos galėjo patekti į įsivaizduojamą popaviršinę Encelado bei Europos jūrą, tačiau yra didelė tikimybė, kad mikroorganizmai, atgabenti iš Žemės, ten sugebėjo adaptuotis ir auga“.
T. Hara apskaičiavo, kad apie 1000 nuo Čiksulubo smūgio atskilusių uolienų, per milijoną metų galėjo pasiekti planetas esančias už 20 šviesmečių. Vis dar neaišku, ar mikrobai gali išgyventi tokią kelionę, tačiau yra žinoma, kad maži organizmai vadinami „lėtūnais“ (lot. Tardigrada) ir kerpės gali trumpą laikotarpį išgyvena kosmoso vakuumo sąlygomis.
