Tad šių nepaprastai vertingų medžių amžius prasidėjo prieš 100 mln. metų, o jų klestėjimas – prieš 67 mln. metų ir truko net 42 mln. metų.
Žiedinių augalų pradžią paskelbę medžiai per ilgametę vegetaciją turėjo galimybę geriau už daugelį kitų sumedėjusių augalų prisitaikyti prie kintančių aplinkos sąlygų.
Ilgame gyvybės kelyje
Su žemdirbystės pradžia prieš keletą tūkstančių metų sutapo graikinio riešutmedžio – Juglans regia sodų kūrimas šiltesnio klimato šalyse.
Tikroji graikinio riešutmedžio tėvynė – Balkanų pusiasalio pietinės dalies, Vidurinės Azijos, ypač Irano, Afganistano, Ferganos slėnio Uzbekijoje, Kirgizijos, Alpių ir Himalajų tarpukalnės ir kalnų šlaitai, kuriuose savaiminės kilmės medynai pakyla į 2,3 km aukštį virš jūros lygio.
Po 2000 m. gegužės nakties stiprios (-5°C ) šalnos Vilniaus universiteto Botanikos sode graikinis riešutmedis nenukentėjo, skirtingai nei daugelio augalų lapija, taip pat ir vietinių: paprastųjų uosių – Fraxinus excelsior, paprastųjų ąžuolų – Quercus robur, paprastųjų eglių – Picea abies.
Deja, graikinio riešutmedžio sodininkystės patirtis mūsų krašte menka.
Medis kombinatas, arba gyvenimo medis
Vidurinės Azijos šalyse graikinis riešutmedis neretai vadinamas medžiu kombinatu. Matyt, tokį liaudišką vardą jis gavo dėl ypač vertingų riešutų (maistinių ir vaistinių savybių), aliejaus (labai gero skonio ir tinkamumo orui gryninti bei lakams), „riešutmedžių rojų“ kuriančios baldinės medienos, žievės (naudojama kosmetikai, poligrafiniam tušui, audiniams dažyti).
Manome, kad gyvenimo medžio vardas graikiniam riešutmedžiui prilipo dėl žmogui dovanojamo grožio ir gydomųjų, jėgas padedančių atkurti savybių. Sunkiais periodais graikiniai riešutai daug kur žmonėms padėjo išgyventi. Sėklų (branduolių) kaloringumas toks pat, kaip sviesto, 4-5 kartus pranoksta paukštieną, 1,5 karto – riebią kiaulieną, 2,5 karto - medų. 400 g sėklų patenkina paros mitybos poreikius.
Gausaus derėjimo paslaptys
Lietuvoje galima surinkti 50-80 kg riešutų iš medžio, o iš 1 ha sodo - 2-5 tonas.
Trumpai atskleisime derliosios riešutmedžių sodininkystės reikalavimus.
Pirma - auginti tik skiepytus veislinius sodinukus.
Poskiepiams tinka graikiniai riešutmedžiai, išauginti iš Lietuvoje rinktų riešutų. Čekijoje tinkamiausiais poskiepiais laikomi juodieji riešutmedžiai, išauginti iš sėklų, rinktų nuo labiausiai į šiaurę nutolusių individų (Lietuvoje jie beveik nedera).
Kėdainių miškų urėdas Juozas Girinas yra sėkmingai įskiepijęs graikinio riešutmedžio veislę ´Ideal´ į pilkąjį – Juglans cinerea ir mandžiūrinį – Juglans mandshurica riešutmedžius. Tai labai ištvermingos žiemą poskiepių rūšys. Skiepijimas į jas atvertų naujas riešutmedžių sodininkystės perspektyvas.
Antra - įprastiniai skiepijimo būdai graikiniam riešutmedžiui mažai tinkami.
Mūsų klimato sąlygomis geriausia skiepyti gegužės pabaigoje, birželio pradžioje sprogstančia akute. Tam tikslui būtina įsigyti specialų skiepijimo peilį arba pasidaryti jį iš dviejų įprastinių skiepijimo peilių, nejudamai sujungiant juos 3 cm atstumu vieną virš kito. Šiuo peiliu poskiepio stiebelyje išpjaunamas 3 cm pločio žievės žiedas.
Įskiepiui būtini didelėmis riešutų kekėmis (4-9 vnt.) ir plonais kevalais individai (tokių Lietuvoje yra). Įskiepio šakelėje specialiu sudvejintu peiliu padarius žiedinį pjūvį ir atkėlus 3 cm pločio žievės žiedą su sprogstančia akute, šia žieve apgaubiama tokio pat pločio pašalintos žievės vieta ant poskiepio stiebelio. Tampriai apvyniojama ir aprišama skiepijimo juostele.
Galima pamėginti akiuoti žiemą stačiakampiais skydeliais su mediena. Šį vegetatyvinio dauginimo būdą galėtų išbandyti sodybų šeimininkai, turintys šildomas ūkines patalpas.
Trečia - sode sodinami 2-4 metų skiepeliai.
Riešutmedžio šaknelės labai trapios. Jei iškasant jos nutraukiamos, riešutmedžiai neprigyja. Todėl kai kas mano, kad persodinti riešutmedžiai apskritai blogai prigyja.
Tačiau balandžio mėnesį, medelio šaknis iškėlus dviem kastuvais, švelniai (nemindant) pasodinus ir gausiai palaisčius (dirvožemiui sutankinti - 20-30 litrų), riešutmedžiai puikiai prigyja.
Ketvirta - didžiausias pavojus kyla lygioje vietoje augantiems medžiams.
Atlydžių metu medelių žievė prie šaknies kaklelio įmirksta, o staigiai užšalus ledu virtęs vanduo ją plėšo, todėl dažnai atsiveria žaizdos.
Šios bėdos galima išvengti, kalnų prigimtiniam medžiui parenkant vakarinį (geriausia) ar rytinį kalvos šlaitą, kur po sniego danga atsiradęs polaidžio vanduo nuteka žemyn.
Jauni sodinukai dažnai nukenčia nuo vėlyvųjų pavasarinių šalnų. Pažeidimų galima išvengti sodinant nedidelėse pakilumose. Sode rekomenduojama formuoti juostinius mikropakilimus žemėjančia šlaito kryptimi.
Riešutmedžių eilės sodinamos į supiltas 50-70 cm aukščio ir 2 m pločio juostas kas 8 metrus. Tarp medelių eilių paliekamas 10 m pločio tarpas.
Penkta - nuo pirmųjų auginimo sode metų graikinius riešutmedžius būtina genėti.
Graikiniai riešutmedžiai genimi vos lapams išsiskleidus. Genėti pavasarį, net ir sodinimo metu, negalima - kaip ir vynuogės, jie „ašaroja“.
Šešta - pavieniui augantys medžiai dera labai negausiai.
Didelį riešutų derlių galima gauti tik esant kryžmadulkai. Todėl sodeliuose ir sodybose verta auginti ne vieną, o bent 3-4 augalus.
Septinta - dirvožemyje turi pakakti kalcio ir magnio.
Jie reikalingi riešutų kevalams susidaryti. Tam tikslui derančiame sode periodiškai reikia berti dolomito išlakas.
