Tyrime, kurį publikavo leidinys „Proceedings of the National Academy of Science“, mokslininkai aprašė, kad identifikavo junginį, kurio mėsėdžių šlapime yra didelė koncentracija – dėl to šį junginį užuodę pelės ir žiurkės sprunka šalin.
Jau nustatyti cheminiai junginiai, iš kurių grobis atpažįsta žinomą grobuonį. Tačiau tai yra pirmas visiems bendro požymio, pagal kurį gyvūnas gali atpažinti bet kokį potencialų plėšrūną, nepriklausomai nuo to, ar tie gyvūnai kada buvo susidūrė, atradimo įrodymas.
Mokslininkai tyrimą pradėjo nuo grupės paslaptingų uoslės receptorių, aptiktų 2001 metais ir vadinamų su aminais siejamų pėdsakų receptoriais (trace amine-associated receptors – TAAR). Skirtingus jų kiekius turi praktiškai kiekvienas stuburinis. Pavyzdžiui, pelės turi 15 šios grupės receptorių, žiurkės – 17, o žmonės vos 6. kol kas labai nedaug žinoma apie tai, kas jungiasi prie šių receptorių.
S. Liberles su kolegomis nustatė, kad vienas šių receptorių šeimos narys, TAAR4, stipriai aktyvinamas veikiant lūšies šlapimu, kuris parduodamas internetu ir kurį sodininkai naudoja graužikams ir kiškiams atbaidyti.
Tuomet mokslininkai susidomėjo ar receptorius aktyvuojančių molekulių yra tik lūšių šlapime. Tačiau kitų gyvūnų šlapimo ne visuomet taip paprasta įsigyti. „Be to, komercinės paskirties produktai gali būti užteršti nepageidaujamais junginiais, o mes norėjome būt tikri, kad tiriame tik grynas medžiagas“, sakė S. Liberle laboratorijoje dirbantis doktorantas, pirmasis tyrimo autorius Davidas Ferro.
Taigi mokslininkai pradėjo rinkti šlapimo mėginius iš įvairiausių šaltinių, taip pat zoologijos sodų JAV Naujosios Anglijos regione ir Pietų Dakotoje. Buvo surinkti 38 šlapimo mėginiai iš plėšrūnų – liūtų, snieginių leopardų, servalų ir kitų gyvūnų bei žolėdžių – karvių, žirafų, zebrų ir panašiai. Taip pat buvo tiriami žmonės, katės, pelės ir įvairūs graužikai.
Šlapimo surinkimas nebuvo paprastas darbas. Žirafą reikėjo mokyti nusišlapinti į puodelį, be to, doktorantui teko akis į akį susidurti su nedraugišku jaguaru, kai šis , besiartinant D. Ferro, šoko prie grotų.
Plėšrūnų šlapime buvo didesnė 2-feniletilamino koncentracija – pati didžiausia buvo liūto, servalo ir tigro šlapime. Šio junginio koncentracija žolėdžių šlapime buvo 3000 kartų mažesnė. Gali būti, tai yra mėsos baltymų virškinimo šalutinis produktas, nors mokslininkai šios idėjos dar nepatvirtino.
S. Liberles ir jo mokslininkų grupė patikrino 2-feniletilamino veikimą narve užlašindami vieno junginio arba kartu su liūto šlapimu. Nustatyta, kad pelės ir žiurkės laikėsi atokiau nuo tos narvo vietos. Tačiau panaudojus fermentą, kuris suskaido junginį liūto šlapime, lašai niekaip neįtakojo žiurkių bei pelių elgesio.
„TAAR receptorių vaidmuo vis dar šiek tiek paslaptingas. Tai yra pirmas įtikinamas įrodymas, kad jie gali kontroliuoti instinktyvų elgesį“, sako Triesto (Italija) Tarptautinės pažangiųjų tyrimų mokyklos fiziologė ir Europos chemorecepcijos tyrimų organizacijos išrinktoji prezidentė Anna Menini.
Ji pridūrė, kad tyrimas verčia suabejoti uoslės tyrimų dogma: kad uoslės receptorių, sukeliančių instinktyvų atsaką, yra tik vomeronazaliniame organe – uoslės sistemos dalyje, kurios žmonės nebeturi. TAAR receptoriai yra uoslės epitelyje – specialiame nosies ertmės paviršiaus audinyje, kurį žmonės turi, tačiau jų TAAR4 genas yra nebeaktyvus.
Mokslininkams vis dar trūksta nepaneigiamų įrodymų, kad TAAR4 tiesiogiai kontroliuoja gyvūnų elgseną: pelės, kurių organizmuose šis genas buvo išjungtas, turėtų būti bebaimės užuodę plėšrūno šlapimą. S. Liberles sako, kad bandys tai išsiaiškinti bei nori nustatyti kokias smegenų grandines aktyvina šis receptorius.
„Tai yra didelė neurologijos paslaptis. Daug žinome apie suvokimą ir galime stebėti elgseną, bet mums reikia atrasti smegenų grandines, kurios sieja šiuos du dalykus. TAAR4 suteikia galimybę tai padaryti“, sako mokslininkas.
