Inžinieriai sukonstravo ir užpatentavo kryptį keičiančias kulkas, kurios iššautos skrieja nebūtinai tiesiai, bet visada į lazeriu užfiksuotą, nors ir judantį taikinį, esantį ne toliau kaip už 1,5-2 km.
Naujosios kartos kulkos, kurių idėją DARPA suformulavo dar 2010 m., skirtos smulkaus kalibro šaunamiesiems ginklams, kokiais ginkluoti pėstininkai ar su įstatymo pažeidėjais kovojantys pareigūnai. Inžinierių Redo Joneso ir Briano Kasto tandemas tebetobulina savo išradimą ir dairosi privačių investuotojų – kol kas tokių šaudmenų nuodugnaus testavimo ir gamybos kaštai būtų itin dideli.
Naviguojančių kulkų veikimo principas iš esmės yra toks pat, kaip ir itin didelio tikslumo bombų veikimo principas. Kulkos priekyje sumontuotas optinis jutiklis aptinka lazerio spinduliu pažymėtą taikinį, o užfiksuotą informaciją siunčia į kulkoje sumontuotą valdymo sistemą. Aštuonių bitų procesorius ima reguliuoti menkučių, kulkos paviršiuje kyšančių „pelekų“ padėtį tą pačią akimirką, kai kulka išlekia iš vamzdžio. Tokiu būdu kulkoje veikianti elektronika aerodinaminėmis priemonėmis koreguoja kulkos skriejimo trajektoriją taip, kad ši lėktų tiesiai į taikinį.
Kad projektas būtų išbaigtas, inžinieriams dar teks išradimą papildyti kai kuriais moderniems šaudmenims būdingais parametrais – pavyzdžiui, kulkos išsukimo sistema, kuri stabilizuoja kulkos skrydžio trajektoriją ir sudaro sąlygas šoviniui skrieti kuo tiesiau.
Kompiuterinio modeliavimo duomenys byloja apie nepalyginamai didesnį tikslumą šaudant naviguojančiomis kulkomis. Jei paprastos kulkos į 1 km atstumu esantį taikinį skrieja su maždaug 9 metrų paklaida, tai naviguojančių kulkų atvejų paklaida siekia tik 0,2 metro. Bandymų rezultatai rodo, kad naviguojančios kulkos, iššautos naudojant įprastą paraką, gali skrieti 2,1 macho greičiu. Naktinių bandymų metu kulkon įmontuotas šviestukas (LED) inžinieriams leido įsitikinti, jog kulkos elektronika veikia viso skrydžio metu.
