Kai kurie modeliai teigia, kad tai yra magnetarų paviršiaus virpesių, tarsi Žemės drebėjimų analogų, aidas kosmose, kiti žybsnius sieja su menka, tačiau energinga, magnetaro atmosfera. Analizę apsunkina ir žybsnių savybių įvairovė: dauguma jų yra vienkartiniai, o kai kurie – kartojasi.
Naujame darbe būtent pasikartojantys žybsniai nagrinėjami statistiškai ir parodoma, kad juos generuoja labai atsitiktinis, tačiau beveik nechaotiškas procesas.
Atsitiktinumas, arba stochastika, apibrėžiama kaip ryšio tarp gretimų žybsnių savybių – šiuo atveju energijos – nebuvimas. Kiekybiškai jį išmatuoti pasirinktas vadinamasis Pincus indeksas, nurodantis, kiek mažesnė yra kokios nors įvykių sekos entropija (netvarkingumas), lyginant su atsitiktinai sumaišytos tos pačios sekos entropija.
Nulinis Pincus indeksas žymi visiškai deterministinį procesą, pavyzdžiui aritmetinę progresiją, kur kiekvienas narys priklauso tik nuo ankstesniųjų; vienetinė indekso vertė žymi visiškai atsitiktinį procesą, kur jokio ryšio tarp gretimų įvykių nėra.
Vienas natūralus reiškinys, pasižymintis beveik vienetiniu Pincus indeksu, yra Brauno judėjimas – dulkelių ar panašių mažyčių objektų judėjimas vandens paviršiuje dėl susidūrimų su molekulėmis. Dviejų pasikartojančių radijo žybsnių enegijų sekos turi Pincus indeksus, didesnius nei 0,8, taigi yra beveik atsitiktinės.
Šios vertės didesnės nei Saulės žybsnių (0,8), Žemės drebėjimų (0,7) ar pulsarų žybsnių (0,4). Kita vertus, radijo žybsniai nėra chaotiški. Chaosu vadiname nedidelių pokyčių pradinėse sąlygose sukeliamus sparčiai augančius rezultatų pokyčius.
Pritaikius šią sąvoką įvykių sekai, chaosas galėtų pasireikšti kaip skirtumų tarp gretimų žybsnių išskiriamos energijos augimas laikui bėgant. Nei greitieji radijo žybsniai, nei Brauno judėjimas, nei pulsarai chaotiškumu nepasižymi, tuo tarpu Saulės žybsniai ir Žemės drebėjimai yra daug labiau chaotiški.
Pastarųjų reiškinių chaotiškumas turi fizikinį paaiškinimą: besikaupianti energija – magnetinio lauko ar tektoninių plokščių deformacijos – išlaisvinama nedideliais išsiveržimais, tačiau to nepakanka, todėl kartkartėmis išsiveržimai būna daug didesni, bet tai priklauso nuo ankstesnių mažesnių įvykių savybių.
Taigi greitieji radijo žybsniai nepanašūs į nei vieną astronominį ar geologinį procesą, todėl negalime jų laikyti nei Žemės drebėjimų, nei pulsarų žybsnių analogais. Ar panašumas su Brauno judėjimu padės pagerinti fizikinius žybsnių modelius, kol kas pasakyti sunku, tačiau naujieji rezultatai duos galimybę modelių prognozes patikrinti.
Tyrimo rezultatai publikuojami Science Bulletin.