Įdomiausia tai, kad toks kosminis projektas buvo įgyvendintas ne kokios nors nacionalinės agentūros ar verslininkų, o paprasto moksleivio – Ernesto Kalabucko – kuris šios svajonės siekė nuo 2008 metų, kai jam buvo vos 15 metų. „Žinojau, kad tokius balionus leidžia meteorologai. Tiesiog kilo mintis prie jo prikabinti fotoaparatą. Tokie dalykai mane domina – elektronika, technika, o be to, žinojau, kad tokiame aukštyje ir Žemės linkis matosi, ir visiškai juodas dangus“, DELFI sakė projekto vykdytojas.
Iškelti tokį zondą nėra paprasta – reikia pasirūpinti šilumine visos įrangos izoliacija (30 km aukštyje yra vėsu net palyginus su dabartiniu šaltuko kandžiojimusi – ten temperatūra yra 60 ºC žemiau nulio). O įrangos reikia nemažai: paties fotoaparato, fotoaparato valdymo sistemos (pats aparatas nefotografuos), zondo pozicijos stebėjimo įrangos, energijos šaltinio visai įrangai. Zondas turi būti atsparus vandeniui, purtymui ir smūgiams. Dar reikalinga saugaus nusileidimo sistema. Ir visa tai turi tilpti į 2 kilogramus – būtent tiek iki reikiamo aukščio galima iškelti balionu.
Pirmasis bandymas įvyko 2009 rudenį, kai buvo paleistas „Glory I“. Deja, pirmas blynas prisvilo dėl neapsižiūrėjimo – nebuvo įvertinti vėjai aukštesniuose atmosferos sluoksniuose, o jie gali būti visiškai kitokios krypties nei ties žemės paviršiumi, todėl zondas keliavo neprognozuojamai ir nukrito Baltarusijos pasienio zonoje. E. Kalabuckas Baltarusijos vizos neturėjo, o padėti sutikusiems žmonėms zondo rasti nepavyko.
Pirmoji atsarginė sistema veikė poziciją nustatant pagal atstumą nuo GSM antenų (tiesa, jos patikimumą riboja tai, kad GSM ryšys, nors ir veikia beveik visoje Lietuvoje, visgi, kai kur yra nepatikimas, o miškų ir ežerų krašte tokių vietų yra gana daug, be to, dideliame aukštyje ji taip pat neveiksminga, todėl negalima stebėti zondo kelionės). Antroji atsarginė pozicijos nustatymo sistema buvo paprastas radijo švyturys su atskiru maitinimo šaltiniu, kuris galėtų veikti du mėnesius po to, kai, nesėkmingų paieškų atveju, išsenka pagrindinės zondo baterijos.
Be to, gerokai patobulinta ir zonde sumontuota vaizdo fiksavimo sistema: be pagrindinio fotoaparato, fiksavusio vaizdą kas 5 sekundes, buvo sumontuotas ir antras, fotografuojantis kas 11 sekundžių, o prie zondo dugno dar priklijuota ir nedidelė vaizdo kamera, nufilmavusi pakilimą.
Visa aparatus ir pozicijos nustatymo įrangą valdanti sistema buvo surinkta, sulituota ir užprogramuota paties E. Kalabucko rankomis – jis netgi perlitavo kai kurias iš Kinijos gautas detales, mat pažiūrėjęs į jas įdėmiau išsigando dėl jų patikimumo.
Pasidomėjus iš kur toks susidomėjimas šiuolaikiniam vaikui, atrodytų, neįprastais dalykais – litavimu, plokščių montavimu, elektrotechnika – E. Kalabuckas atsakė:
- Viskas prasidėjo nuo to, kad mano tėvas prie technikos. Jis stalius, turi dirbtuves. Lituoklį rankose laikau nuo dešimties metų. Kai atsirado kompiuteris, internetas, pradėjau domėtis elektrotechnika, po truputį tobulėjau. Pirmas plokštes pradėjau gamintis nuo trylikos metų. Aišku, jos dabar juokingai atrodytų.
Pasimokęs iš pirmojo zondo nesėkmės E. Kalabuckas atrado būdą ganėtinai tiksliai prognozuoti zondo nusileidimo vietą. Paskubomis atliekant pasirengimo darbus – rudenį E. Kalabuckas turėjo vykti studijuoti į Vilnių, o vasara jau artėjo į pabaigą – iš prognozių paaiškėjo, kad rugsėjo 15 ir 16 dienos zondo paleidimui yra beveik idealios: debesuotumas nedidelis, vėjo kryptys visuose atmosferos sluoksniuose palankios, o kitomis dienomis arba kildavo rizika, kad zondo vėl tektų ieškoti Baltarusijoje, arba buvo debesuota, taigi, ir nuotraukos nebūtų įdomios.
Nuspręsta, kad paleidimo diena bus šventinė rugpjūčio 15. Iš pat ryto Kalabuckų kieme susirinko daugybė žmonių – Ernesto draugai ir giminės. Vienas jų atvyko su parasparniu ir iš oro filmavo zondo iškėlimą.
Paaiškėjo, kad, kaip ir numatyta pasiekus 30 kilometrų aukštį sprogus meteorologiniam balionui zondas po 2 valandų ir 10 minučių skrydžio nusileido iš esmės ten, kur ir prognozuota – pievoje tarp Anykščių ir Utenos. Visiškai sveikas. Fotoaparatai vis dar veikė ir fotografavo aplinką. Tiesa, vienas objektyvas buvo aprasojęs, bet paaiškėjo, kad rasojimas prasidėjo tik zondui besileidžiant, taigi, nuotraukoms tai nepakenkė.
Beliko džiaugtis rezultatais: pagrindinis fotoaparatas užfiksavo 2092 nuotraukas, antrasis – 1023. Vaizdo kameroje – 23 minutės vaizdo. Ir visa tai – unikalūs kadrai, unikali filmuota medžiaga. „Jausmas nepakartojamas, kai suvoki, kad kadrai, kuriuose matomas kosmoso juodumas, žemės išlinkimas ir mėlynas atmosferos sluoksnis, padaryti mano sukurtos įrangos, o ne kokio nors NASA erdvėlaivio“, - rašoma E. Kalabucko projekto svetainėje.
DELFI projekto vykdytojo klausė, ar tokie šiandieniniai kosminiai darbai ir ateities tikslai – kurti raketas ir galbūt jas leisti jau iškeltas į 30 kilometrų aukštį – nereiškia, kad jis tolimesnės ateities nesieja su Lietuva, kurioje kosminės technologijos vystomos labai vangiai.
- Kol kas planų išvykti nėra. Kurti produktus ir pardavinėti juos į užsienį galima ir būnant čia, - sakė dabar telekomunikacijų fiziką ir elektroniką studijuojantis vaikinas.
E. Kalabucką labai nustebino Lietuvos žmonių dosnumas:
- Draugas pasiūlė sukurti puslapį paramai rinkti. Pagalvojau, kad neišdegs, kad niekas neduos savo pinigų vaikui su kosminėmis idėjomis. Bet nustebino tai, kad žmonės domėjosi, paremdavo visiškai nepažįstami žmonės. Vykdydamas antrąjį projektą detales pirkau jau už rėmėjų pinigus. Pelno nebuvo, bet projektas nebuvo ir nuostolingas.
Bendra abiejų zondų kaina buvo apie 4000-5000 litų.
