Lygiai kaip ir tokiais mažai tikėtinais, bet fantaziją sužadinančiais atvejais, kaip pasiklydus Sacharoje, atsidūrus vidury atviros jūros po laivo sudužimo ar įkandus mirtinam egzotiniam gyviui, būtų labai įdomu sužinoti – kaip elgtis esant tokioje nepavydėtinoje situacijoje?
Įsivaizduokite, kad krentate žemyn iš dešimties kilometrų aukščio. Tarp jūsų ir greito bei nelabai malonaus kontakto su Žemės paviršiumi – tik gravitacija, jūsų greita reakcija ir šiek tiek sėkmės. Tokioje situacijoje galbūt reikėtų šiek tiek pagalbos – informacijos, kurią rasite šiame straipsnyje. Dėl vėjo pasipriešinimo maksimalus jūsų kritimo greitis bus apie 190 kilometrų per valandą – jis šiek tiek priklauso nuo jūsų kūno masės, kūno paviršiaus ir tos vietos oro tankumo.
Maždaug tokiu greičiu tvotumėtės į žemę jeigu nukristumėte, tarkim, nuo Willis bokšto (buvusio Sears bokšto) Čikagoje. Tačiau tokiu vienos krypties skrydžio nuo stogo iki šaligatvio atveju tvirtą paviršių po savo kūnu pajustumėte po 12 sekundžių, o jeigu kristumėte iš 10 kilometrų aukščio, turėtumėte netgi tris minutes, per kurias prieš akis galės prabėgti gražiausi gyvenimo prisiminimai ir netgi liks laiko suplanuoti dienos likutį, o svarbiausia – turėtų pakakti laiko susikurti išlikimo strategiją. Žinoma, jeigu išliksite sąmoningi labai šaltoje aplinkoje su praretėjusiu deguonimi.
Pateiksime keturis žingsnius, kurie gali padėti sušvelninti nusileidimą:
Pirmasis žingsnis. Nepanikuokite. Netgi jei iš pradžių dėl deguonies stokos aptems protas, tikriausiai atsigausite laiku, kad atliktumėte bent vieną iš vėliau išvardintų veiksmų.
Antrasis žingsnis. Pakoreguokite savo poziciją taip, kad ji būtų panaši į parašiutininko skraidančios voverės pozą: ištieskite rankas ir kojas į šonus (sudarant X raidės formą), nuleiskite krūtinę ir išlenkite nugarą taip, kad galva būtų aukščiau.
Trečiasis žingsnis: Venkite kietų paviršių. Taikykitės į minkštesnę kritimo vietą, bet nesileiskite apgaunamas vandens: jis nėra spūdus, o bet kuris vandens slidininkams jums pasakys, kad atsitrenkimas į vandenį dideliu greičiu gali priminti tokiu pačiu greičiu vykstantį prisiplojimą prie šaligatvio. Jeigu pasiduosite vandens sirenų traukai, gali būti, kad išgyvensite lygiai tiek, kad paskęstumėte – mat tikriausiai kūne neliks nė vieno nelūžusio kaulo.
Šieno kūgiai, sniego pusnys ir pelkės suteiks daugiausiai galimybių nukristi taip, kad liktumėte gyvas, bet žolėta žemė taip pat yra minkštesnė nei sausa plynė ar asfaltas. Galbūt pasismeigtumėte ant medžių ar stiklų, bet esama atvejų, kai jie išgelbėjo krentančiųjų gyvybes. Kaip ir aukštos įtampos laidai (kai situacija yra tokia, kokia yra, greiti mažinančių objektų pasirinkimas nėra platus). Jeigu negalite išvengti apgyvendintos teritorijos, taikykitės į santykinai lanksčius namelių ant ratų stogus.
Prisiminkite, kad jėga yra atvirkščiai proporcinga laikui, taigi, bet koks paviršius, kuris jūsų kontaktą su žeme ištęstų ilgesniam laikui ar smūgio energiją absorbuotų keliais etapais, galėtų reikšti skirtumą tarp kelių lūžių bei išnirimų ir viso organizmo sutrenkimo, organų plyšimo ir vidinio kraujavimo.
Ketvirtasis žingsnis. Kritimo metu būkite tinkamoje pozoje. Žemyn galva būtų prastas pasirinkimas; o iš likusiųjų galimybių galima rinktis tai, kas jums labiausiai patinka. Nusileidimas dideliu kūno paviršiaus plotu paskirstytų smūgio jėgą visam kūnui. Kita vertus, JAV Federalinė aviacijos agentūra rekomenduoja leistis parašiutininko poza – šiek tiek per kelius sulenktas kojas suglausti, kulnus pakelti.
Jeigu tenka kristi į vandenį, geriausia kristi arba žemyn galva, arba žemyn kojomis. Kad ir kokią kryptį pasirinktumėte, išsitempkite kaip styga, ištiestas rankas laikykite prie galvos kad ją apsaugotumėte. Jeigu krisite pėdomis žemyn – nepamirškite įtempti sėdmenų raumenų. Kuo mažiau žinosite apie tai, kas nutiktų to nepadarius, tuo geriau.
